Kęstučio PABIJUTO pieš.
Visuomenėje vis dar sklando mitas, kad esą profesinės sąjungos – sovietinė atgyvena. Net mūsų valdžia stengiasi sumenkinti profsąjungas, teikdama, kad jos tik atsiduoda naftalinu ir negina dirbančiųjų teisių. Be to, jas sudaro tik 8 proc. dirbančiųjų, todėl, anot valdžios atstovų, čia apie kažkokių jų teikiamą naudą darbuotojams net neverta kalbėti.
Diana JANUŠAITĖ
Įdomu, kodėl patys darbuotojai taip pasyviai prisideda prie profsąjungų ir kodėl valdžia bei visuomenė nesiliauja joms lipdyti įvairiausių etikečių? Nejau iš tiesų mums nereikalingi asmenys, kurie padėtų kovoti už darbuotojų teises?
Plačiau apie tai, ko nori profesinės sąjungos „Šiaulių naujienoms“ sutiko papasakoti Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas ir Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis.
Kaip reaguojate į pasakymus, kad profsąjungos nereikalingos?
A. Černiauskas: Pirmoji Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Margareta Tečer 1973 m. yra pasakiusi, kad profesinės sąjungos yra ekonomikos vystymosi stabdis. Kadangi profsąjungos reikalauja, kad už tam tikrą darbą būtų mokamas geresnis atlyginimas, būtų saugu darbe. O tai esą trukdo vystytis ekonomikai.
Taip gali pasakyti tik žmogus, kuris nėra susipažinęs su darbo teise. Arba didelių perspektyvų neturintis verslas, kuriam rūpi tik momentinis pelnas, pasiekiamas darbuotojų išnaudojimu.
Iš tiesų viskas yra priešingai. Jeigu žmogus gerai jaučiasi darbo vietoje, jis kuria pridėtinę vertę, gauna didesnį darbo užmokestį, tuomet išauga vidinis vartojimas ir taip skatinamas ekonomikos augimas.
K. Juknis: Didžioji dalis lietuvių gauna minimalų užmokestį. Jiems pragyventi nepaprastai sunku. Tad jeigu darbuotojui niekas neatstovaus, ką jis vienas galės padaryti?
Manau, atsisakyti profsąjungos yra tas pat, kas atsisakyti draudimo. Valdžia, teigdama, kad profsąjungos nereikalingos, tik bando mus susilpninti. Profsąjungos turi nuolat kontroliuoti ne tik vyriausybių, bet ir darbdavių priimamus sprendimus. Nes kylant infliacijai, brangstant prekėms ir atsirandant naujiems iššūkiams žmogus negali likti vienas.
Protu nesuvokiama, kai žmogui pasakoma, jog jis turi dvylika valandų būti darbe, ilsėtis tik vieną dieną per savaitę ir už tai gauti tik 400 eurų. Tokiu atveju lieka tik viena išeitis – emigruoti ir tapti ekonominiu pabėgėliu.
Ar profsąjungos pajėgios ką nors pakeisti?
A. Černiauskas: Jeigu profesinės sąjungos nesiderėtų dėl socialinio modelio, jeigu mūsų nebūtų, nežinia kaip viskas būtų pasibaigę. Tik mūsų dėka po truputį pavyksta priimti bendrus nutarimus. Nesuprantu, kodėl kai kurie asmenys bando mus sumenkinti. Juk profesinės sąjungos vienija apie 100 tūkst. dirbančiųjų. Tai turbūt viena didžiausių organizacijų, savo narių skaičiumi viršijanti bet kokią partiją. Todėl sakyti, kad profsąjungos nieko negali pakeisti ir tik atsiduoda naftalinu, neteisinga.
K. Juknis: Pasakymas, kad profesinės sąjungos organizuoja tik streikus ir daugiau nieko neveikia, yra neteisingas. Realiai profsąjungos užsiima įvairia veikla. Pavyzdžiui, savo nariams siūlo mokymo, švietimo programas, organizuoja įvairius seminarus, sprendžia socialines problemas, skiria pašalpas mirties atveju, derasi su darbdaviais dėl geresnių darbo santykių, teismuose gina dirbančiuosius, organizuoja laisvalaikių užsiėmimus ir pan.
Gal kai kam iš tiesų gali pasirodyti, kad profsąjungos nereikalingos, tačiau taip nėra. Kai žmogus susiduria su darbdaviu, mato, kad jis yra žymiai silpnesnis ir neturi tiek pajėgų, kiek darbdavys. Darbuotojas neturi tiek finansų ir galimybių pasisamdyti tiek advokatų. Todėl tie, kurie yra susidūrę su profsąjungomis, mato, kad sprendžiant darbo ginčus, užmokesčio problemas, profsąjungos yra pajėgios darbuotojui padėti.
Kodėl darbuotojai pasyviai stoja į profesines sąjungas?
A. Černiauskas: Taip jau istoriškai susiklostė, kad profsąjungos anksčiau buvo tik formalumas. Tuomet jos konkrečios veiklos nevykdė. Viskas pasibaigdavo tik talonų, butų dalijimu. Profsąjungos neatstovavo darbuotojams dėl darbo užmokesčio, socialinių garantijų ir pan.
Todėl dabar tokį mąstymą, atėjusį iš sovietinių laikų, pakeisti labai sunku. Žmones įtikinti, kad profesinės sąjungos gali atstovauti darbuotojui, derėtis, sukurti geresnes darbo, ekonomikos sąlygas, yra gana sudėtinga.
Kita problema, kad Lietuvoje nėra didelių įmonių. Kaip žinia, didesnėse įmonėse yra didesnės sąjungos, kurios ir geriau dirba. O Lietuvoje vyrauja smulkusis ir vidutinis verslas, todėl darbuotojus įtikinti, kad bendra veikla duoda tam tikrų rezultatų, yra labai sunku.
Manau, lietuviai apskritai yra pilietiškai nelabai aktyvūs. Pažiūrėkite, seniūnaitijos, gyvenamųjų vietų bendruomenės taip pat sudėtingai kuriasi. Realiai žmonės tik pasyviai stebi ir netiki, kad organizacijos gali ką nors pakeisti. Todėl jie laukia, kol viską už juos padarys kiti.
Vis dėlto reikia pasidžiaugti, kad jaunimas, ypač gyvenęs užsienyje, aktyviai veikia tiek bendruomeniniuose, tiek profesiniuose judėjimuose, mato kažkokias perspektyvas. Jis stengiasi keisti darbo formas ir aktyvinti visą judėjimą.
K. Juknis: Lietuvos žmonės klaidingai mano, kad valdžia visada yra padori, teisinga ir niekada neklysta. Tačiau taip iš tiesų nėra. Valdžią būtina nuolat kontroliuoti, nes jai palankiau remti tuos, kurie atneša didesnį kapitalą.
Baimė eiti prieš valdžią yra sovietinis reliktas, kurio niekaip nepavyksta atsikratyti. Jeigu žmonės pamatytų, kaip elgiasi kitų šalių profsąjungos, suprastų, kad kovoti už savo teises yra normalus reiškinys.
Dirbantysis yra silpnesnė darbo santykių pusė, jis parduoda savo darbo jėgą, atlieka paskirtas funkcijas, laikosi nustatytų taisyklių, kurių kaskart vis daugėja. Darbdavys darbuotojui užkrauna vis daugiau užduočių, nes nori, kad jis ilgiau dirbtų ir atneštų didesnį pelną.
Nereikėtų galvoti, kad darbdavys savaime pradės elgtis gerai, jog jam staiga prabus sąžinė ir ims mokėti didesnį atlyginimą. Jeigu darbdavys žino, kad gali darbuotojui nemokėti daugiau, tai ir nemokės, nes jam tai neapsimoka. Todėl nereikia laukti, kol kas nors kažką padarys už jus, reikia kovoti už tai, kas mums teisiškai priklauso.
Kodėl Vyriausybė aiškina, esą profsąjungos dėl socialinio modelio nereiškia didelių prieštaravimų?
A. Černiauskas: Nežinau, kodėl taip aiškina, galbūt tokia jos politika. Bet mes savo poziciją jau ne kartą išsakėme ir toliau sakome, kad socialiniame modelyje įžvelgiame didelių problemų. Vis dėlto reikia pasakyti, kad dabar jis gerokai skiriasi nuo mokslininkų siūlyto pradinio varianto. Aišku, kol kas pavyko išspręsti ne visus klausimus, bet rengėjai jau patys pripažįsta savo klaidas ir dėl to randame bendrų susitarimų.
Dėl kokių klausimų profsąjungoms pavyko susitarti paskutiniame Trišalės tarybos posėdyje?
A. Černiauskas: Radome kompromisą, kad dalis išeitinių bus mokama iš specialaus fondo. Šis principinis sprendimas tenkina tiek darbdavius, tiek mus. Dabar žmogus išeidamas iš darbo nenukentės ir gaus tam tikrą kompensaciją.
Kita vertus, tai bus naudinga ir darbdaviui, nes jis nesusidurs su dideliais ekonominiais sunkumais. Dalį išeitinių jis sumokės pats, kita dalis bus išmokama iš fondo.
Taip pat ilgą darbo stažą, turintis darbuotojas nebebus našta darbdaviui. Pavyzdžiui, iki šiol ilgą darbo stažą turinčiam darbuotojui darbdavys, nenorėdamas jam mokėti pakankamai solidžios išeitinės, naudojo psichologinę prievartą ir ragindavo darbuotoją išeiti iš darbo savo noru. Dabar to nebebus ir, nepriklausomai nuo turimo stažo, bus mokama išeitinė kompensacija, kuri turėtų patenkinti abi puses.
Kokių veiksmų dėl socialinio modelio ketinate imtis ateityje?
A. Černiauskas: Mes nuolat diskutuojame, analizuojame, kaip taikomi įstatymai kitose šalyse ir pan. Tai yra nuolatinis darbas ir jis nenutrūks, kol nebus priimtas galutinis variantas. Kalbant apie protesto akcijas, mes jų neatsisakome. Tai yra viena iš socialinių dialogo formų, todėl jeigu to reikės – ir toliau streikuosime. Tačiau tikimės, kad streikuoti nereikės ir mums pavyks rasti kompromisų, kurie tenkintų tiek darbuotojus, tiek darbdavius.
