
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos darbuotojai turi atnaujintą instrumentą darbo santykiams reguliuoti – Kolektyvinę sutartį. Pasak bibliotekos profesinės sąjungos vadovybės, didžiausias profsąjungos privalumas – darbuotojai jaučiasi saugūs. Jei kažkas nutinka, nelieka vieni.
Laimėjimas – visam kolektyvui
Kolektyvinė sutartis tarp bibliotekos direktorės Rūtos Žirgulytės ir bibliotekos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkės Laimos Naujokienės pasirašyta paskutinę praėjusių metų dieną.
Ankstesnioji sutartis buvo pasirašyta dar buvusios direktorės 2004 metais. Nors, pasikeitus darbdaviui, Kolektyvinė sutartis nenustoja galioti, atėjo laikas atnaujinti jos punktus.
Naujoji sutartis buvo rengiama, šlifuojama, derinama apie dvejus metus. Daugiausia dėmesio skirta darbo užmokesčio, darbuotojo atleidimo, atostogų klausimams.
Derybos su darbdaviu, sako L. Naujokienė, buvo dalykiškos, konstruktyvios. Stabtelėta ties kiekvienu punktu.
„Kolektyvinė sutartis yra profsąjungos iškovojimas visam kolektyvui. Ji galioja visiems“, – pabrėžė buvusi ilgametė profsąjungos vadovė, dabar pavaduotoja Inga Liekmanienė.
Tokias sutartis Lietuvoje yra pasirašiusios tik kelios bibliotekos, tarp jų – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos.
Palankesnės sąlygos
L. Naujokienė ir I. Liekmanienė vardija sutarties pakeitimus.
Į naująją Kolektyvinę sutartį įrašyta, kad pirmas dvi ligos dienas darbdavys apmoka 100 procentų. Tai leidžia Darbo kodeksas, kuriame nurodytas apmokėjimas nuo 80 iki 100 procentų.
Darbuotojas per metus gali pasiimti tris laisvas dienas, pavyzdžiui, staiga apsirgus, esant kitoms nenumatytoms situacijoms. Tiesioginis vadovas gali išleisti pusei darbo dienos asmeniniams reikalams.
Pagal dabartinį Darbo kodeksą atostogoms yra skiriamos 28 kalendorinės dienos: 14 kalendorinių dienų darbuotojas turi pasiimti iš karto, likusias gali imti atskirai. Į naująją sutartį įtraukta, kad vieną kartą per metus darbuotojas gali imti ne 7, o 5 kalendorines dienas.
Numatytos ir papildomos apmokamos atostogos studijoms, reikalingoms bibliotekininko profesijai.
Sutartyje aptartas ir darbo užmokesčio fondas. Jei lieka pinigų, darbdavys turi informuoti profsąjungos komitetą, tuomet sprendžiama, kam ir kokius priedus, išmokas skirti. Darbdavys vienas to nesprendžia.
Jei vyksta institucijos reorganizacija, optimizacija, darbdavys šališkai nesprendžia, ką atleisti, turi būti sudaryta atitinkama komisija.
Jei vyksta struktūriniai pokyčiai ir darbuotoją norima perkelti į kitą skyrių, darbdavys įsipareigoja suteikti galimybę darbuotojui tobulinti kvalifikaciją, pavyzdžiui, siųsti į mokymus.
Darbdavys įsipareigoja užtikrinti ergonomiškas darbo vietas pagal saugos reikalavimus. Jei sąlygos neatitinka normų, numatyta trumpinti darbo laiką. Šis klausimas buvo aktualus iki bibliotekos renovacijos.
Ne konfrontuoti, o bendradarbiauti
Keliose vietose profsąjungos komitetui teko nusileisti. Pavyzdžiui, bibliotekos darbuotojai sekmadieniais dirba slenkančiu grafiku, atsiimti laisvadienį už darbą poilsio dieną jie norėjo per 6 mėnesius. Bet vadovas paprašė tai padaryti per 3 mėnesius.
Jei darbuotojas išdirbęs iki pensinio amžiaus, mokamos išeitinės kompensacijos laikas sutrumpėjo iki 2 mėnesių.
Būta ir įdomesnių darbuotojų siūlymų, pavyzdžiui – laisvadienis per gimtadienį.
Atnaujintoje sutartyje numatyti ir darbuotojų įsipareigojimai: laikytis vidaus darbo taisyklių, dirbti sąžiningai ir dorai, stengtis mokytis visą gyvenimą.
Kolektyvinė sutartis yra neterminuota, bet ją galima pakeisti bet kuriuo momentu. Derybos vyksta tarp darbdavio ir profsąjungos komiteto, sudaryto iš septynių narių. Komitetas renkamas visuotiniame susirinkime. Ataskaitinis rinkimų susirinkimas vyksta kas dveji metai. Pirmininką, pavaduotoją renka komitetas.
„Esmė, kad ir darbdavys, ir profsąjungos komitetas suvokia, jog profsąjunga įkurta ne konfrontacijai, o bendrauti ir bendradarbiauti“, – sako L. Naujokienė.
Pilietiškumo stoka
Kelias kadencijas profsąjungai vadovavusi I. Liekmanienė sako, kad mintis kurti profsąjungą prieš maždaug du dešimtmečius kilo „iš apačių“ – buvo smulkių nesutarimų, nuomonių skirtumų dėl vidinės tvarkos.
Lietuvos paslaugų sferos darbuotojų profesinei sąjungai priklausančioje organizacijoje yra per 40 žmonių – maždaug pusė visų darbuotojų.
Profsąjungos nariai moka nario mokestį – pusę procento nuo atlyginimo. Per mėnesį surenkama apie 300 litų. „Mes galime pasinaudoti lengvata ir 2 procentus mokėti savo organizacijai“, – sako I. Liekmanienė.
Surinktos lėšos skiriamos kvalifikacijai kelti, remti darbuotojus, kuriems iškilo socialinių problemų – pavyzdžiui, dėl ilgalaikio nedarbingumo. Dalis mokesčio skiriama kelionėms.
„Visgi tebėra susiformavęs stereotipas: ką man profsąjunga duos? O juk dėl socialinių bibliotekininkų pasiekimų – padidėjusių atlyginimų – sniego rutulys buvo paleistas nuo profsąjungų“, – sako bibliotekos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė L. Naujokienė.
„Didžiausi profsąjungos privalumai – darbe jautiesi saugus ir ramus. Jei tau kažkas nutinka, nelieki vienas, yra žmonių, kurie tau padės išspręsti problemas. Žinoma, biudžetinėje įstaigoje visi laikosi įstatymų, bet ir tie įstatymai būna apvalūs“, – sako I. Liekmanienė.
Neigiamą požiūrį į profsąjungas ji vadina pilietiškumo stoka.
ESMĖ: Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė Laima Naujokienė sako, kad profsąjunga reikalinga ne konfrontacijai, o bendrauti ir bendradarbiauti.
PASIEKIMAS: „Kolektyvinė sutartis yra profsąjungos iškovojimas visam kolektyvui. Ji galioja visiems“, – pabrėžia Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkės pavaduotoja Inga Liekmanienė.
Gal taps pavyzdžiu kitoms bibliotekoms
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos direktorė Rūta ŽIRGULYTĖ:
– Atnaujinti sutartį svarbu buvo ir man pačiai. Darbo santykiuose dešimtmetis yra daug.
Sutartis tenkino abi puses, diskutuoti teko tik truputį. Aš neatstovauju verslo interesams, esu darbdavio atstovas, tad man nebuvo sunku.
Iš vienos pusės žiūrėjau, kad būtų tvarka, drausmė, kokybė, iš kitos – kad žmonės gautų tai, ką turi teisę gauti. Manau, kad turėdami Kolektyvinę sutartį darbuotojai jaučiasi saugiau.
Biudžetinėse įstaigose, net jei ir būtum labai piktas, darbuotojo nenuskriausi – jis turi savo teises. Ši problema aktualesnė dirbantiems verslo srityje.
Galbūt tapsime pavyzdžiu kitoms bibliotekoms.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ, “Šiaulių kraštas”
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.