Išieškant išlaikymą periodinėmis išmokomis, žalos, padarytos suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu, taip pat maitintojo gyvybės atėmimu, atlyginimą ir žalos, padarytos nusikalstama veika, atlyginimą, išskaita lieka 70 proc., jeigu kitaip nenustatyta pačiame vykdomajame rašte arba ko kita nenustato įstatymai ar teismas.
Pasak projektus parengusio Seimo nario Vytauto Matulevičiaus, priežastys, paskatinusios keisti Darbo kodeksą ir Civilinio proceso kodeksą yra tos, kad Lietuvoje kas trečias pilietis turi įvairių skolų, nemaža įsiskolinimų dalis priskiriama prie sunkiai įvykdomų finansinių prievolių. Panašios problemos iškyla ne vien dėl žmonių nepareigingumo ar polinkio į nusikalstamas veikas, bet ir dėl nuo jų nepriklausančių objektyvių priežasčių. Tačiau Civilinio proceso kodekse nustatyta skolų išieškojimo tvarka tam tikras išlygas numato tik tiems skolininkams, kurio pajamos neviršija Vyriausybės nustatyto 1 MMA. Tokiais atvejais kodeksas apibrėžia, kad išieškant išlaikymą periodinėmis išmokomis, žalos, padarytos suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu, taip pat maitintojo gyvybės atėmimu, atlyginimą ir žalos, padarytos nusikalstama veika, atlyginimą, taikomas 50 proc. išskaitų dydis, o visų kitų rūšių išieškoms – 20 proc. (736 str.). Tačiau iš darbo užmokesčio ir jam prilygintų išmokų bei davinių dalies, viršijančios MMA dydį, jau taikomas visiems vienodas 70 proc. išskaitų dydis, jeigu ko kita nenustato įstatymai ar teismas (736 str. 2 dalis). Darbo kodekso 225 str. 3 dalyje taip pat nurodyta, kad iš darbo užmokesčio dalies, viršijančios Vyriausybės nustatytą MMA dydį, išskaitoma 70 proc. išmokėtino darbo užmokesčio, jeigu teismas nenustato mažesnio išskaitų dydžio.
Taip asmenys, padarę sunkų nusikaltimą ir palikę svetimus vaikus be maitintojo ar įvykdę kitas nusikalstamas veikas, pastatomi į vieną gretą su žmonėmis, kurie privalo mokėti išieškas dėl skyrybų (neretai įvykusių net ne dėl jų kaltės) ar tiesiog dėl to, kad, pasikeitus padėčiai, nebeįstengė įvykdyti savo finansinių įsipareigojimų. Toks reglamentavimas ne vien tik pažeidžia proporcingo teisingumo principą – jis palieka nemažą dalį išieškas mokančių asmenų be būtino pragyvenimo šaltinio.
Tarkime, remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2013 m. I ketvirtį vidutinis darbo užmokestis buvo: bruto – 2232,90 Lt, neto – 1731,70 Lt, tad skaičiuojant maksimalų išskaitų dydį iš 2232,90 Lt atlyginimo, jis skolų išieškojimo atveju būtų skaidomas į dvi dalis: nuo 1000 Lt (MMA) po mokesčių būtų išskaičiuojama 50 proc. arba 416,00 Lt sudaranti suma, o nuo likusių 1232,90 Lt – 70 proc. arba 629,79 Lt suma, taigi, iš viso, išieškant skolas, po mokesčių būtų išskaičiuojama 1045,79 Lt.
Kitaip sakant, žmogui, gaunančiam net ir vidutinį darbo užmokestį, pragyvenimui paliekamos 685,91 Lt sudarančios lėšos, kurios yra net mažesnės už MMA (palyginimui: žmogus, dirbantis už MMA, po mokesčių gauna 832,00 Lt). Patekę į tokią padėtį, skolininkai pradeda apgaudinėti valstybę, nes tiesiog nebegali pragyventi – jie ieško ir suranda būdų įsidarbinti nelegaliai, o turintieji verslą, ima slėpti pajamas. Slėpti asmenines pajamas esamu reglamentavimu netiesiogiai skatinami ir tie, kas uždirba daugiau, kadangi 70 proc. siekiantis išskaitų dydis pasiglemžia beveik visą uždarbį. Taip susidaro užburtas ratas, nuo kurio kenčia visi, o ypač – priteisto tėvų išlaikymo taip ir nesulaukiantys vaikai.
Priėmus pakeitimus, t. y. išskaitų iš darbo užmokesčio dydį sumažinus nuo 70 iki 50 proc., tikimasi, liks skolininkams daugiau lėšų pragyvenimui, ir sumažėtų asmenų, dirbančių nelegaliai bei slepiančių savo pajamas.
Šaltinis:
