Noras uždirbti
Kai daugelis Lietuvos piliečių skundžiasi sunkiu pragyvenimu, dideliais mokesčiais bei sudėtingomis įsidarbinimo galimybėmis, Lietuvos darbo biržos duomenys atrodo kontroversiški. Nejaugi tai reiškia, jog lietuvaičiai ne itin noriai dirba, arba kad daug patogiau gyventi iš pašalpų nei kasdien eiti į darbą ir prisiimti tenkančią atsakomybę? Tačiau situacija kiek kitokia. Nenorą dirbti, kaip ir nenorą gyventi mūsų šalyje, lemia ne kas kitas, o minimumo gairių neperlipantys atlyginimai.
Darbo biržos duris kasdien praveria keli šimtai darbuotojų, kuriems tai kone paskutinė galimybė realizuoti save darbo rinkoje ir rasti tinkamą pragyvenimo šaltinį. Ir nors 40 proc. bedarbių neturi profesijos, jiems, kaip ir specialistams su aukštuoju išsilavinimu ar kvalifikuotiems darbininkams, itin aktualus darbo užmokestis, kuris, reikia pripažinti, džiugina tik nedidelę dalį piliečių. Kalbėdama šia tema Lietuvos darbo biržos Komunikacijos skyriaus vedėja Jūratė Baublienė atsiriboja nuo asmeniškesnių vertinimų ir pasikliauja tik skaičiais.
„Vakaro žinioms” pateikti duomenys primena Statistikos departamento suvestines, nors akivaizdu, jog susiklosčiusi situacija verčia prabilti ir apie žmogiškąjį faktorių. Apie norą gyventi – ne tik egzistuoti.
Tokia situacija gan tiksliai perteikia ir absolventų likimą po studijų. Praėjusiais metais Darbo biržoje užregistruota 21 tūkst. kolegijas bei universitetus baigusių jaunuolių, tačiau, anot Lietuvos studentų sąjungos prezidento Pauliaus Baltoko, šitokie skaičiai nebūtinai liudija įsidarbinimo galimybių nebuvimą.
„Gali nutikti taip, jog siūlomi užmokesčiai netenkina aukštųjų mokyklų absolventų. Lengva ar sunku įsidarbinti, priklauso ir nuo darbo vietos, į kurią pretenduojama. Šiek tiek liūdna, jog po kiekvienų mokslo metų mes vis kalbame apie tai, kiek studentų įsidarbino, o tai, kiek studentų sukūrė darbo vietų, kiek jų sėkmingai įsiliejo į rinką su savo idėjomis ir kompanijomis, lieka nuošalyje“, – kalbėjo P.Baltokas.
Reikalingi darbininkai
Nors šiemet, kaip ir pernai, populiarumo reitingų neužleidžia socialinės studijos, darbo rinkoje vyrauja kiek kitokios tendencijos. Anot J.Baublienės, daugiausia laisvų darbo vietų šiais metais įregistruota pardavėjams, sunkiasvorių sunkvežimių vairuotojams, pardavimų vadybininkams, virėjams, lengvųjų automobilių ir taksi vairuotojams, padavėjams, administracijos sekretoriams, statybininkams, siuvėjams, suvirintojams, apsaugos darbuotojams bei giminiškų profesijų darbininkams. Nors reikalingų darbuotojų įvairovė gana didelė, paradoksas, jog mažesniuose miesteliuose bedarbių daug, o įsidarbinimo galimybės – ne pačios didžiausios. Lietuvos darbo biržos duomenimis, visos šalies mastu per gegužės mėnesį daugiausia bedarbių įregistruota Alytaus rajone, Šilutėje, Jurbarke, Vilkaviškyje, Kalvarijos sav. ir Šakiuose. O sostinėje, kaip ir priklauso – įsidarbinimo galimybės didžiausios. Gegužės mėnesį darbo pasiūlymai čia sudarė 21 proc. visų šalies laisvų darbo vietų. Žmonėms, kurie neturi darbo ar išsilavinimo, alternatyva taip pat yra.
Teritorinės darbo biržos organizuoja mokymus bedarbiams, ar asmenims, įspėtiems apie atleidimą. Šiais metais minėtieji mokymai bus organizuoti apie 10,8 tūkst. tokių asmenų. Nors apie 70 proc. dalyvių yra jaunimas iki 29 metų, šia mokymosi priemone, anot Lietuvos darbo biržos, domisi visų amžiaus grupių bedarbiai. Šiemet į profesinio mokymo programas jau nusiųsta apie 6,8 tūkst. asmenų.
Artūras Černiauskas, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas:
Šioje situacijoje, kai darbo pasiūlymų daugiau, nei norinčių dirbti, būtina atkreipti dėmesį į tai, kokie tie darbo pasiūlymai. Panagrinėjus akivaizdu, jog dažniausiai siūlomas minimalus darbo užmokestis arba šiek tiek didesnis už minimalų. Būtent dėl to žmonės ir atsisako dirbti už tuos 800 Lt. Esant tokioms kuro ar komunalinių mokesčių kainoms pragyventi labai sudėtinga, tad žmogus suskaičiuoja, kokias išlaidas turės dirbdamas, kai jam reikės važiuoti į darbą ar eiti pietauti. Gal jam geriau būti namuose, nedirbti ir taip taupyti pinigus, o gal net ir gauti tam tikras pašalpas? Būtina akcentuoti, kad pas mus yra ne darbo vietų, o mažo atlygio problema. Žinoma, yra tam tikri regionai, kur sunku susirasti darbo – žmonės eina dirbti ir už minimumą, bet yra ir tokių, kur darbo pasiūla didelė, bet nėra norinčių dirbti. Ypač specialistų. Mat kai žmogui, turinčiam tam tikrus gebėjimus ir kompetencijas, pasiūlo dirbti už minimalų atlyginimą, jis dažniausiai nesutinka. Tai ir yra visos Lietuvos problema. Jei į viską pasižiūrėtume Europos Sąjungos kontekste – mes sėkmingai esame paskutiniame trejetuke.
Tarkim, darbas policijoje. Esant tokiam nedarbui, policijos įstaigos yra nesukomplektuotos. Klausiant, kodėl taip yra, reikia pažvelgti į tai, kad jų darbo užmokestis nelabai kuo skiriasi nuo minimalaus, o darbas labai sudėtingas.
Kitas pavyzdys gali būti su tolimųjų reisų vairuotojais. Darbdaviai skalambija varpais, kad pas mus jų trūksta, tačiau matyti visai kita situacija. Tų darbuotojų yra, bet kadangi mūsų darbdaviai siūlo tik minimalų atlyginimą, žmonės išvažiuoja dirbti į užsienį.
Lietuvoje 90 proc. dirbančiųjų gauna iki 4000 Lt, o pagal įvairius statistikos duomenis, nuo 15 iki 25 proc. dirba už minimalų užmokestį. Būtent todėl mes siūlome Vyriausybei, kad minimali alga būtų mokama tik už nekvalifikuotą darbą, o savo sritį išmanančiam specialistui darbdavys nesiūlytų tik minimalaus atlyginimo.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“