Iš programoje išdėstytų programinių nuostatų aišku, kad naujoji valdžia neplanuoja revoliucinių pokyčių švietime, bet ir toliau ketina tęsti kai kuriuos tiek gerus, tiek ir ydingus buvusios vyriausybės darbus. Programoje matosi vienintelis aišku siekis – keisti dabartinę bendrojo lavinimo mokyklų finansavimo tvarką (mokinio krepšelio metodiką). Nors nėra pateiktos bent kiek aiškesnės šių pokyčių gairės, tačiau galima spėti, jog bus siekiama palikti mokykloms galimybę “taupyti” ugdymui skirtas lėšas, o savivaldybėms – “sutaupytas” lėšas laisvai naudoti kitoms ugdymo reikmėms. Tokios prognozės verčia abejoti vyriausybės programoje dėstomais pažadais stabilizuoti savivaldybių mokyklų tinklą, neuždarinėti mažų kaimo mokyklų, o sprendimus dėl galimos mokyklos reorganizacijos priimti nesivadovaujantis vien ekonominės naudos argumentais. Būtent ankstesnės valdžios skatinimas „taupiai“ naudoti švietimo lėšas sukėlė visas minėtas neigiamas pasekmes. Visai nesuprantamas yra ir naujo darinio – “jungtinės mokyklos” – kūrimo tikslas, labiau panašus į savotišką rekviem išdraskytoms vidurinėms mokykloms.
Didelių abejonių kelia ir vyriausybės programoje deklaruojami pažadai skatinti ikimokyklinio bei neformaliojo ugdymo plėtrą – plėtojant šį ugdymą teikiančių mokyklų tinklą. Atsisakius analogiško bendrojo lavinimo mokyklų mokinio krepšelio modelio ikimokykliniame bei neformaliajame ugdyme, savivaldybėms priklausančios minėtos švietimo įstaigos toliau bus pasmerktos merdėti. Reikia aiškiai suvokti, kad pagrindinis trukdis šiandien plėtoti šį ugdymą yra savivaldybių noras „sutaupyti“ tam skirtus pinigus.
Neramina ir tai, kad naujoji vyriausybė iš esmės nesiims spręsti mokytojų pertekliaus problemos, o kai kuriais savo sprendimais, ją dar labiau aštrins. Planuojamos priemonės skatinančios pensinio amžiaus sulaukusių dirbančiųjų tolesnį darbą, vers mokytojus žūtbūt likti savo darbo vietose. Abejotina ir tai, kad šią situaciją bent kiek į gerąją pusę pasuks planuojamų profesinių pensinių fondų steigimas, kuris leistų ir mokytojams išeiti į išankstinę pilnai apmokamą pensiją. Abstrakčiai kalbant apie mokinių ugdymo sąlygų gerinimą, nėra nė užuominos, kad ketinama mažinti mokinių skaičių klasėse, kas ne tik gerintų jų ugdymo sąlygas, bet padėtų spręsti mokytojų pertekliaus problemą.
Praktiškai programoje nėra pagrįstas vyriausybės pažadas kelti mokytojo profesijos prestižą. Tam numatytos priemonės – įgyvendinti prevencines priemones, skirtas moraliniam ir fiziniam smurtui prieš mokytoją užkirsti ir vidutinio mokytojo darbo užmokesčio išlaikymas aukštesniu už šalies darbo užmokesčio vidurkį – tikrai nepakels mokytojo profesijos prestižo.
Bene vienintelis viltingas pažadas vyriausybės programoje – deklaruojamas siekis gerinti socialinį dialogą tarp darbdavių, valstybės ir samdomų darbuotojų bei didinti profesinių sąjungų įtaką priimamiems sprendimams, skatinant šakinių profesinių sutarčių pasirašymą. Tai leidžia tikėtis, kad ministro D. Pavalkio vadovaujama Švietimo ir mokslo ministerija galų gale prisiims nacionalinio darbdavio švietimo darbuotojams funkcijas, kas leistų vesti kolektyvines derybas dėl visų ekonominę – socialinę pedagogų situaciją keičiančių sprendimų.
Šaltinis:
