Šiandien norisi pažvelgti į vieną šios strategijos deklaruotų siekinių, apie kurį daug šnekama, tačiau retai galima suprasti, kas norima pasakyti. Kalba eina apie pilietinės visuomenės kūrimą, apie kurios perspektyvas strategijoje rašoma: „plėtojant Lietuvos švietimą, iki 2012 metų pasiekiama, kad jaunimo ir suaugusiųjų, dalyvaujančių nevyriausybinių ir visuomeninių organizacijų veikloje, skaičius išaugtų bent dvigubai.“ Sunku pasakyti, kokiais skaičiavimais paremti tokie siekiai, bet pasiekti rezultatai tikrai nedžiugina.
Tyrimais nustatyta, kad taip vadinamas šalies pilietinės galios indeksas (juo matuojamas gyventojų pilietinis aktyvumas) per strategijos gyvavimo laikotarpį pakito nežymiai. Pvz., nuo 2007 m. iki 2010 m. jis pakilo vos 1,6 balo ir siekė 35,5 balus. Tiesa, Pilietinės visuomenės instituto duomenimis, mokytojų pilietinės galios indeksas yra gerokai aukštesnis, nei kitų Lietuvos gyventojų. Galimos to priežastys – mokytojai labiau išsilavinę ir ugdydami pilietiškumą mokiniams (to reikalauja ugdymo programos), savotiškai ugdosi ir patys. Neabejotinai šiuos duomenis politikai bei švietimo valdininkai gali pateikti kaip nedidelį, bet pasiekimą. Tačiau kiti duomenys verčia labai suklusti. Per pastaruosius metus vis daugiau šalies gyventojų mano, kad pilietinis aktyvumas susijęs su įvairiomis rizikomis. Tarp rizikų minimas galimas darbo praradimas, vieši išpuoliai ir šmeižtas, grasinimai susidoroti bei kt. Be abejo, šios baimės neatsiranda tuščioje vietoje, o turi labai realų, kasdienio gyvenimo patirtimi pagrįstą pagrindą. Dar liūdnesnė situacija atsiveria pažvelgus, kaip galimas rizikas vertina mokytojai. Visais atvejais jie įžiūri daugiau pavojų nei kiti šalies gyventojai. Situacija iš tiesų tiek paradoksali, tiek ir labai grėsminga. Kodėl gi mokytojai, kurie yra pilietiškai aktyvesni už vidutinį šalies gyventoją, labiau mato to aktyvumo rizikingumą? Atsakymas, manau, būtų vienas: bent kiek pilietiškai aktyvesnis mokytojas savo darbo vietoje mokykloje vienaip ar kitaip patiria spaudimą dėl savo aktyvumo. Tiesa, ne be įvairių politinių pažiūrų švietimo veikėjų pastangų, pilietinis aktyvumas mokykloje suprantamas savotiškai. Mokytojas privalo būti aktyvus svarstant ugdymo naujoves, jis turi nuolat apie pilietiškumo svarbą kartoti savo mokiniams, ne pro šalį yra, kai pedagogas aktyviai palaiko įvairias valdžios iniciatyvas. Tačiau mokytojui parodžius iniciatyvą ginti savo teisę į darbo įstatymų laikymąsi ar, neduok Dieve, sugalvojus burtis į profesinę sąjungą, virš jo galvos ima kauptis grėsmės debesys. O šiandien Lietuvoje klostosi situacija, kad kuo toliau, tuo vis mažiau mokytojas yra apsaugotas nuo vienokios ar kitokios valdžios savivalės. Mažėja mokinių, uždarinėjamos mokyklos, atsiranda mokytojų perteklius, o vis mažėjančio pamokų krūvio skirstymas faktiškai atiduotas į visagalio mokyklos vadovo rankas, todėl dažnas mokytojas, pamynęs savo įsitikinimus ar užgniaužęs draskantį neteisybės jausmą, geriau pasitraukia į šalį, nedemonstruodamas „įtartino“ pilietinio aktyvumo. Mainais už tai jis kartais gauna santykinę ramybę ir labai apgaulingą valdžios prielankumą. Tiesa, vienas esminis niuansas daro mokytojus išskirtiniais tokioje situacijoje. Bijantis būti pilietiškai aktyvus mokytojas per pamokas savo mokiniams vis tiek turi įrodinėti pilietinio aktyviemo būtinybę. Deja, o greičiau laimei, mokiniai labai grietai pajunta, kad mokytojo žodžiai skiriasi nuo darbų ir gal todėl mokytojo profesijos prestižas nėra labai aukštas?
Pabaigti norisi cituojant jau minėto Pilietinės visuomenės instituto dar 2008 metais pateiktą rekomendaciją: „būtina imtis veiksmų bendram pilietiškumui palankaus klimato kūrimui Lietuvoje”. Tą pačią mintį privalėtų perkelti į ruošiamą dokumentą ir švietimo strategijos iki 2020 metų kūrėjai, kartu numatytdami labai konkrečius ir efektyvius veiksmus, kaip tai padaryti.
Audrius Jurgelevičius, LŠPS pirmininkas