Lietuva — kaip šūvis į krūtinę,

Lietuva — kaip skrydis lig dangaus,

Kaip diena pirma ir paskutinė,

Už kurios lyg skęstantis laikaus.

 

Lietuva — akmuo prie slenksčio seno

Ir lietaus lašelis debesy.

Lietuva — ugnis, kurią kūrenam

Ir kurioj sudegsime visi.

 

Lietuva su pagonybės mitais,

Lietuva su šimtmečių lažu.

Lietuva — grėsmingas dinamitas

Tūkstančiuos sukilėlių laužų.

 

Visos pievos, upės apraudotos

Graudžiose lietuvės raudose.

Švietė širdys protėvių raudonos —

Požemiuos įkalinta dvasia.

 

Mes visi tenai — gelmėj — užgimę

Po lenktu sukilėlio dalgiu.

Ir visus mus Lietuva augino

Tarsi lauką želiančių rugių.

 

Ak, rugiai, iškentę gruodžio vėją,

Ir keliai, nubėgantys kalvom…

Kažkada iš Lietuvos atėję,

Mes ir vėl sugrįšim Lietuvon.

 

Ir tenai, kur po visų klajonių

Žemėn atsiguls mana galva,

Nerašykit mano vardo, žmonės,

Parašykit, žmonės: L i e t u v a.

 

Jonas Strielkūnas