Į šį susitikimą atstovauti Lietuvai buvo pakviesta LŠMPSF, aktyviai dalyvaujanti tarptautinėje profsąjungų veikloje.

Pastarasis Europos Sąjungos plėtros etapas pakeitė naujųjų ES narių situaciją, nes šalių ekonominė ir socialinė politika (švietimo sektoriuje taip pat) tapo formuojama platesniame – Europos sąjungos ir globalizacijos – kontekste.  Akivaizdu, kad išaugo ir šio regiono profesinių sąjungų veiklos apimtys. Plėtra įtakoja visą organizacinę Tarptautinės švietimo profesinės sąjungos struktūrą – Europos profesinių sąjungų švietimo komitetą ir Pasaulinę organizaciją – Švietimo Internacionalą.

Globalizacijos pasekmės atsispindėjo visame pasaulyje : nuo švietimo paslaugų mažėjimo viešajame sektoriuje, nepakankamų galimybių gauti išsilavinimą, iki studentų prasiskolinimo ir policijos pajėgų universitetuose įvedimo. Rinkos santykiai, skverbdamiesi į švietimą, griauna jį iš vidaus, todėl daugėja protestų prieš švietimo sistemos griovimą.

Europoje buvo organizuojami protestai prieš Bolonijos proceso reformas, JAV vyko kova prieš išaugusius aukštojo mokslo mokesčius ir švietimo sektoriaus finansavimo sumažinimą, indai Australijoje sukilo prieš struktūrinį rasizmą ir piktnaudžiavimus, o “besivystančios šalys” vis priešinasi nesibaigiančioms struktūrinėms pertvarkoms ir įvairioms reformoms, kurias nekompetentingi politikai, valdininkai bando įgyvendinti jau du dešimtmečius. Pinigai investuojami neracionaliai, t.y. netobulinant švietimo sistemos. Viešasis sektorius vis labiau privatizuojamas, o viešosios lėšos keliauja į privačias kišenes.

Šie visame pasaulyje vykstantys procesai turi bendrą elementą :  jie yra sudėtingos sistemos, kuriančios „žinių ekonomiką“ (tuo tariamai bus sprendžiamos kapitalistinio pasaulio problemos), dalis.

Kai švietimo sritis tampa supranacionalinės/globalinės sistemos dalimi, profesinių sąjungų kova, ginant švietimo darbuotojų interesus, peržengia nacionalinės sienas – kolektyviniai protestai pasiekia tarptautinį lygį. Tačiau kapitalizmui, neoliberalizmui ir paprastam politikų kvailumui pasipriešinti reikia įvertinti savo, kaip profesinių sąjungų, jėgas.

Profesinės sąjungos, susibūrusios į regioną, pavadintą “Vidurio ir Rytų Europa”, geografiniu požiūriu nevisiškai priklauso šiai Europos daliai, tačiau mus jungia panaši istorinė patirtis, ypač neramiajame 20 amžiuje. Nors mūsų praeitis nėra bendra, mus sieja neigiami šio laikotarpio momentai: mes visi – su kai kuriomis išimtimis – gyvenome pagal nedemokratinių politinių sistemų taisykles, ignoravusias pagrindines žmogaus teises. Svarbus bendras tų laikų bruožas susijęs ir su švietimo sistemomis: švietimui, mokyklai buvo primesta politinė, ideologinė indoktrinacijos funkcija, tuo ilgainiui sustiprinant vienpartinę instituciją.

Profsąjungos buvo sistemos produktas, tik instrumentas komunistinių institucijų galiai stiprinti. Lyginant su Šiaurės ir Vakarų Europos profesinėmis sąjungomis, reikia pripažinti, kad mums iki šiol labai trūksta 50 metų darbo patirties, kad taptume išties savarankiškomis, nepriklausomomis, demokratinėmis profsąjungomis. Bandymai pagražinti ar pamiršti praeitį čia nepadės. Mes turime pasivyti, kas praleista, ir labai greitai mokytis. Todėl tarptautinė patirtis yra neįkainojama.

Kitas svarbus argumentas : šiandien mūsų švietimas ir profesinės sąjungos sprendžia panašias problemas. patiria tuos pačius sunkumus : finansavimo mažinimas švietimo sektoriuje, prastėjanti švietimo kokybė, žemas mokytojo profesijos statusas, po krizės dar labiau blogėjanti socialinė švietimo darbuotojų padėtis, ir, be abejo, priešiška valdžių politika profesinių sąjungų atžvilgiu, įvairūs trukdymai socialinio dialogo ir jo mechanizmų kūrimui.

Europos ir nacionaliniuose lygmenyse atliekamoms profesinių sąjungų funkcijoms (panašių problemų sprendimo organizavimą ir kt. veikloms) vis dar trukdo silpna vidaus demokratija ir patirties stoka sprendimų priėmimo ir vykdymo procedūrose, nepakankamas informuotumas apie profesinių sąjungų svarbą,  daugelio narių pasyvumas tuomet, kai veiksmai nėra tiesiogiai susiję su jų atlyginimais ir darbo sąlygomis.

Svarbi detalė, susijusi su profesinių sąjungų ir politinių partijų, politikos santykiu : demokratijos stokojančiose visuomenėse aktyvumą  lengva apkaltinti, o pilietiškumui, savo teisių gynimui prilipdyti bet kokią etiketę. Tą parodė ir Lietuvos pavyzdys, kai mūsų profsąjungą saujelė profsąjungų sąskaita parazituojančių asmenų apkaltino socdemiškumu, o kai kam šimtąkart pakartotas melas pasirodo įtikinamesnis nei tiesa. Panašūs procesai vyksta ir kitur : stiprioms, nepriklausomoms, turinčioms intelektualinį ir organizacinį  potencialą profesinėms sąjungoms trukdoma dirbti, ir ne tik iš valdžios pusės.

Jei galėtume rasti būdą, kaip nuolat perduoti vienas kitam savo patirtį, įgytą mūsų sąjungų veiklos laikotarpiu, tai būtų naudinga visiems. Jei profesinės sąjungos bendromis sukauptomis žiniomis ir patirtimi nuolat dalintųsi su kitais, visi sutaupytume energijos, kurią kreiptume darbo kokybei ir veiksmingumui.

Mes mokomės iš Vakarų Europos kolegų, kurių profesinės pedagogų sąjungos veikia daugiau nei 100 metų, ir demokratijos patirtimi  yra unikalūs pavyzdžiai mums. Be kolegų pagalbos ir jų nesavanaudiško pasirengimo perduoti savo žinias ir patirtį mums plėtra vyktų žymiai lėčiau, o mes nebūtume taip gerai parengti atlikti šį darbą.

Tačiau akivaizdu, kad vakarų kolegos ne visad susipažinę su kai kuriomis mūsų specifinėmis problemomis, tų problemų atsiradimo priežastys jiems kartais net nesuprantamos, jie seniai nebekovoja su jomis – tų problemų ten tiesiog nebėra. Sprendžiant būdingas tik tam tikros Europos dalies profesinių sąjungų problemas, Vakarų kolegų patarimai gal ir nepadės, tačiau galutinis rezultatas gali būti gerokai geresnis, jei bendrų sprendimų ieškotume drauge. Ypač dėl to, kad kiekviena sąjunga turi savo ypatingus būdus, kaip rasti atsakymus ir sprendimus.

Be to, mūsų glaudesnis bendradarbiavimas taip pat gali turėti itin svarbias simbolines pasekmes: Europos dalyje, kurioje negęsta nacionaliniai ir etniniai konfliktai, šovinizmas, kur žmonės dažnai būna apakinti rasizmo ir neapykantos kitos orientacijos žmonėms, – bendra veikla, solidarumas labai greitai padėtų pašalinti priešiškumą ir prietarus tarp žmonių ir tautų, suburti jas, integruojant ir stiprinant draugystę šioje Europos dalyje. Tai būtų didžiulis pasiekimas !

Esant tarptautinių organizacijų nariais, svarbu kuo daugiau sužinoti apie tarptautinės veiklos turinį bei veiklos principus. Be žinių ir supratimo mes negalime nei kompetentingai dalyvauti priimant sprendimus, nei tinkamai atstovauti specifinio regiono ir savo šalių interesams. Ypač dabar, kai Tarptautinė švietimo organizacija susiduria su dideliais pokyčiais, kurie turės nemažą įtaką Vidurio ir Rytų Europos profesinėms sąjungoms. Santykiai tarp šio regiono profesinių sąjungų labai svarbūs, o tarpusavio bendradarbiavimas turėtų būti itin stiprinamas. Profesinės sąjungos netaps “vakarietiškomis” per naktį, jų problemos liks tokios pat, ir labai panašios į laikinai likusių už ES ribų šalių problemas.

Draugiška ir turininga diskusija Varšuvoje padėjo suformuluoti bendrą poziciją : buvo sutarta, kad yra daug priežasčių ir interesų, dėl kurių galime bendradarbiauti. Aptarta, kokiais būdais ir formomis, kaip dažnai susitiksime, kokiomis lėšomis bus finansuojamas bendradarbiavimas.

 

 

Tatjana Babrauskienė

www.svietimoprofsajunga.lt