V.žiūkas. pirmyn į praeitį

Pagal Laisvos rinkos instituto specialistų pateiktus pasiūlymus matosi, jog jie Lietuvoje jaučiasi, kaip jautėsi praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Lotynų Amerikoje ekonomisto Miltono Friedmano mokiniai diktatoriaus Augusto Pinocheto valdomoje Čilėje. Čilės pensijų reforma buvo įvesta diktatorišku būdu ir iš jos buvo daug tikimasi, tačiau šiandien daug žymių pasaulio mokslininkų, tokių kaip amerikietis Benas Sniederis, britas Nicholasas Barras, buvęs Pasaulio banko vyriausiasis ekonomistas, Nobelio premijos laureatas Josephas Stiglitzas ir kiti, laiko rizikinga ir tikrai ne tiek perspektyvia, kad jos pagrindu būtų organizuota visa šalies pensinė paramos sistema.


A. Pinocheto remiama neoliberalų kova Čilėje prieš viešąjį interesą, kuri labiausiai pasireiškė valstybinių ir municipalinių institucijų naikinimu, buvo laimėta – kitaip nedemokratinėmis, diktatūros sąlygomis ir būti negalėjo. Tačiau tai ne tik nesukūrė rojaus, bet iškėlė daug problemų, ir tai privertė šalis daryti naujas reformas, dabar jau didinant viešojo intereso vaidmenį. Taip įvyko daugelyje Lotynų Amerikos šalių, kurios iš pradžių sekė (ar buvo nuvestos) Čilės keliu ir šiuo metu ten vyksta priešingi procesai. Pasaulyje žinomi ekonomistai Hymanas Minsky’is, Nobelio premijos laureatas Paulas Krugmanas savo darbuose parodo, kad M. Friedmanui taip ir nepavyko sukurti bekrizės ekonomikos modelio. Tai patvirtina ir praktika – dabartinė pasaulinė finansų-ekonominė krizė, ankstesnės krizės Lotynų Amerikoje. Būtent dėl šios priežasties pastaruoju metu neoliberalų ideologinės nuostatos yra plačiai kritikuojamos visame pasaulyje. Ypač populiariais pastaruoju metu tapo šiuos klausimus nagrinėjančios Naomi Klein darbai.


Tai kodėl gi nesimokoma iš blogosios patirties, kodėl Lietuvą norima padaryti blogo socialinio eksperimento įkaite? Juk Laisvos rinkos instituto pasiūlymo „Sodrai” gelbėti esmė – iš viso atsisakyti laiko patikrintos, geriau moderniai visuomenei tinkančios, universalios, kartų įsipareigojimo ir solidarumo principais paremtos sistemos, sudarančios praktiškai visų ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemos pagrindą. Yra siūloma pereiti prie labiau rizikingos ir nestabilios, visiškai privačios sistemos, įgyvendinančios fundamentalius liberalizmo siekius – individualizmo puoselėjimą, solidarumo paneigimą ir visuomenės skaidymą į socialines grupes pagal pajamas. Siūloma praktiškai atsisakyti nuo universalumo ir solidarumo – šių bazinių, per dešimtmečius Europoje patikrintų pensinių sistemų konstravimo principų. Ir toks modelis LLRI pastangomis „brukamas“ Lietuvai jau antrą dešimtmetį, kelis sykius per tą laiką keičiant argumentaciją (nes Lietuvoje, o tuo pačiu ir „Sodroje” kelissyk keitėsi situacija), tačiau tikslas tas pats – perimti pensininkų ir kitų socialinės rizikos grupių pinigus į privačias rankas ir gauti iš jų pelną.


Turtingi, daugiau uždirbantys ir nenorintys dalyvauti visuotinėje socialinės rūpybos sistemoje asmenys gal ir galėtų turėti naudos iš siūlomų privačių sistemų, tačiau socialinės apsaugos prasme situacija tikrai kardinaliai pablogės, labai didelė visuomenės arba tiktai praloš, arba taps pašalpų prašytojais. Tokiais prašytojais pagal pateiktą koncepciją jau dabar Lietuvoje turi tapti bedarbiai, našliai-našlaitės, darbe sužaloti asmenys, taigi visa eilė socialinių rizikų siūloma nedrausti arba asmenims draustis individualiai ir privačiai. Tokios „reformos“ darymui bandoma pasinaudoti ekonominės-finansinės krizės, katastrofiškai didelio nedarbo krizės nulemtais valstybinės socialinio draudimo sistemos sunkumais. Tam, kad valstybinio socialinio draudimo sistema būtų privatizuota, LLRI argumentai ilgainiui buvo keičiami kaip stikliukai kaleidoskope, pritaikomi prie esamos šalyje situacijos, neatsižvelgiant nei į Europos šalių sukauptą patirtį, nei į šiandienę situaciją pasaulyje, nei į ES programinius dokumentus.


Draudimas nuo pagrindinių socialinių rizikų – tai Europos socialinio modelio bazė, jo stiprioji (kad ir labai brangi) pusė. Toks (daugiausia valstybinis) socialinis draudimas būdingas praktiškai visoms ES šalims narėms. Tuo Europa ir išsiskiria iš kitų kontinentų, kad joje socialinės sanglaudos didinimui, socialinių klausimų sprendimui yra skiriamas ypatingas dėmesys.


Sutinku su sociologo, filosofijos profesoriaus Zenono Norkaus mintimi, kad „neoliberaliosios idėjos atrodo patraukliai, kai viskas eina pirmyn, viskas auga. Tada visi nori kuo daugiau laisvės, mažiau reguliavimo, visi kratosi valstybės. Tačiau vėlgi ekonomikos istorija rodo, kai ne šiaip burbulas sprogsta, bet keli burbulai sprogsta vienu metu, nuotaikos pasikeičia.“ Šią mintį pastiprina ir Benas Bernanke („Finansinių krizių metu nėra ideologų”), ir Nicolas Sarkozy („Rinkos savireguliacija baigta”). O juk šių minčių autoriai nėra socialistai.


Svarbu yra ir tai, jog LLRI pateikta valstybinio socialinio draudimo ir kitų socialinių sistemų pertvarkos koncepcija visiškai neatsižvelgia į Europos Komisijos Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (EESRK) nuomonę dėl Žaliosios knygos „Adekvačios, tvarios ir saugios Europos pensijų sistemos“. Ši nuomonė buvo parengta surinkus ES valstybių narių atsakymus į klausimus apie pensijų sistemų dabartį ir ateitį, išanalizavus pareikštas pastabas, jas susisteminus ir apsvarsčius komitete. Tiesą sakant, šis dokumentas nėra valstybėms narėms privalomas, bet jis gerai apibendrina Europos šalių patirtį, nurodo gaires ir perspėja dėl pavojų. Šio dokumento vienas pagrindinių teiginių yra, kad „dėl dabartinės ekonomikos krizės kenčia ir einamojo finansavimo, ir investicinio pensijų kaupimo modeliai, tačiau kiekvienam jų būdingos skirtingos problemos. Reikėtų pabrėžti, jog buvo manoma, kad praėjusio amžiaus paskutinįjį dešimtmetį kai kuriose valstybėse narėse pradėti taikyti privalomo investicinio pensijų kaupimo modeliai yra būdas išvengti dėl gyventojų senėjimo kylančios pensijų rizikos, pavyzdžiui, susijusios su tvarumu ar adekvatumu. Finansų krizė ir jos pasekmės atskleidė, kad privalomo investicinio pensijų kaupimo modeliams kyla tam tikra finansinė rizika. Nepaisant to, einamojo finansavimo modelius taip pat veikia ekonomikos krizė ir visuomenės senėjimas, nes mažėja bendras atlyginimų lygis. …EESRK mano, kad privalomo einamojo finansavimo modeliai ir toliau turi būti svarbiausi užtikrinant pensijas ateityje, todėl jiems turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys, kad pasikeistų daugelyje ES šalių pastebėta mažėjančios pakeitimo normos tendencija.“


Atrodytų, jog viskas sudėliota į savo vietas, plačių diskusijų ES lygmenyje metu prieita bendros nuomonės, taigi atramos taškas diskusijų pradžiai yra. Daug kam tai visiškai aišku, tačiau Laisvos rinkos institutas elgiasi lyg jie nebūtų susipažinę su šiuo dokumentu. O juk skaitė, tikrai skaitė ir svarstė. Tačiau jo niekur necituoja, su dokumente išdėstytomis mintimis viešai nepolemizuoja, tiesiog lyg jų negirdi. Ir toliau aria savo vagą.


Kas atsitiks su ES nare Lietuva, jeigu bus priimtos LLRI instituto nuostatos – ji visiškai iškris iš bendraeuropinio konteksto. Tam prielaidos yra – kiek matosi, LLRI nuostatas iš dalies palaiko pats Pramoninkų konfederacijos prezidentas Bronislovas Lubys (ypač jaunosios Kaetanos Leontjevos). Stambiausias Lietuvos pramonininkas mano, kad kelių stambių užsienio pensinių fondų atėjimas į Lietuvą pagerintų esamą situaciją. Bet juk į Lietuvą atėjo keletas stambių užsienio bankų, ir kuo gi tai padėjo Lietuvai? Kaip didieji bankai elgėsi krizės akivaizdoje, ar buvo bent kiek ženkliau atsižvelgta į Lietuvos interesą, niekam nėra paslaptis. Nejaugi finansų krizės sąlygomis stambūs pensiniai fondai elgsis kitaip?


Kartais ir premjero Andriaus Kubiliaus komentaruose praslysta įtarimą keliančios šio pavojingas pasekmes Lietuvos žmonėms keliančio modelio galimas rėmimas. Turint Seime balsų daugumą šios koncepcijos pagrindu sukurptus įstatymus galima priimti, o kas toliau? Kas laukia dabartinių pensininkų? Varganos išmokos iš likutiniu principu pensininkams paliekamų 10 proc. Kaip tai atrodys realiame gyvenime, kokios išmokos bus panaikintos – čia tai galvosūkis. Juk dabar pensijų mokėjimui yra nuolat skiriama apie 24 proc. socialinio draudimo įmokos. Yra daug kitų klausimų, kurie kyla esantiems ir ypač greitai jais tapsiantiems asmenims – jie kelia pagrįstą nerimą, atsakymai neaiškūs. Kas aiškiai matosi, jog Laisvos rinkos instituto koncepcijos pagrindas ir svarbiausias tikslas yra noras visiškai privatizuoti socialinį draudimą. Visa kita -antraeiliai reikalai.


Mano galva, pensininkų pinigai valstybėje turi būti saugiausi, jie turi remtis stabiliausiais valstybės elementais. Tuo tikslu ir sukurtos bei ES neblogai funkcionuoja (bent jau kol kas) Einamojo finansavimo (PAYG) sistemos – jas ne taip paveikia dažnos rinkos perturbacijos, finansinės krizės. PAYG sistemose pensines išmokas užtikrina šalies dirbančiųjų atlygio dalis. Rinkos ekonomikos sąlygomis tai yra stabiliausias elementas. Ši sistema nėra visai nejautri krizėms, t.y. ji yra pažeidžiama, jei finansinės krizės akivaizdoje susidaro milžiniškas nedarbas. Taigi šiandienė „Sodros” problema yra ne vidinė, institucinė o išorinė, viso šalies ūkio krizinės situacijos išdava. Jeigu šalyje staigiai pradėtų augti užimtumas, augti darbo užmokestis šiandienė „Sodros” problema tikrai labai sumažėtų. Suprantama, visiškam problemos išsprendimui dar būtina imtis kitų priemonių, bet jau atsikračius kasdienių deklaracijų apie „Sodros” bankrotą, suprantant ir įtvirtinant PAYG sistemą kaip ilgalaikį bazinį modelį.


O ką galima pasakyti apie Lietuvos arba ES, arba netgi pasaulinės finansų sistemos stabilumą. Stabilumas yra labai trapus, jautrus situacijos rinkoje pokyčiams. Taigi, ar tarp logiškai mąstančių Lietuvos gyventojų atsiras, kas norėtų, kad jo būsimosios pensijos dydis priklausytų nuo Muamaro Kadafio arba Mahmoudo Ahmadinejado vykdomos politikos. Arba nuo dolerio ar juanio devalvavimo. O juk taip gali realiai būti, jei visi pensininkų pinigai bus finansiniuose avuaruose, bus akcijose. Žinoma, jei jie bus saugomi konservatyviuose fonduose, jie bus saugesni. Betgi bet kuriuo atveju nauja finansinė krizė, kurią nesunkiai gali sukelti netgi šiandieniniai Šiaurės Afrikos įvykiai, skaudžiai smogs pensinių fondų turtui. O kas bus, jeigu valstybė (neduok dieve) bankrutuos, kas tada atsitiks pensijomis, sukauptomis fonduose? O juk ne taip senai būtent taip atsitiko Argentinoje.


Suprantama, kad daryti verslą naudojant pensininkų pinigus yra gana patogu. Netgi šiomis sunkiomis dienomis Lietuvoje pensiniai fondai gyvena puikiai. Jų vadovų ir atsakingų finansininkų-maklerių algų nei iš tolo negalima lyginti su „Sodros” ar netgi socialinės apsaugos ministro atlyginimais – jie aukštesni už premjero atlyginimą ir gal kartais netgi už prezidentės. Gal aš perdedu? Galėtume žaisti garbingai – atsiverskime kortas, parodykime Lietuvos žmonėms realius skaičius, palyginamuosius sąnaudų lygius. Bet esu tikras, jog jūs to nedarysite. Dar būtų galima susitaikyti su ypač aukštais iš pensininkų pinigų mokamais privačių pensinių fondų darbuotojų atlyginimais, jei jų veiklos efektas būtų ženklus. Dabar gi to nėra, bet tai jau kito tyrimo tema.


Taigi, nors jau prasidėjo pavasarinė Seimo kadencija, kurioje didelį dėmesį ruošiamasi skirti būtent pensinio aprūpinimo, „Sodros” klausimams, bet iki šiol dar niekas tiksliai negali pasakyti, kuri koncepcija bus svarstoma – Rimanto Jono Dagio paviešinta, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengta ar deklaruota Laisvos rinkos instituto. Prezidentė laukia kardinalių sprendimų (visai nedetalizuodama, kokio gi rezultato tikisi). Lietuvos žmonėms, tiek jau esantiems pensijoje, tiek būsimiems pensininkams svarbiausia yra rezultatas, ko jie gali tikėtis. O gąsdinimų viešoje erdvėje nuskamba labai įvairių.


Socialinio draudimo sistemos reformos klausimas yra labai sudėtingas, jis gali būti netgi skausmingas, tačiau nėra neišsprendžiamas. Svarbiausia yra nepasiduoti išorinio efekto siekimui, jokio ženklaus pagerėjimo duoti negalinčioms griovimo tendencijoms ir ieškoti racionalių sprendimų, remiantis EERSK nuomone. Bet griovimas yra išskirtinė dabartinės valdžios ypatybė. Lengviausias kelias-sugriauti „Sodrą”. Tačiau tai būtų pats neatsakingiausias kelias. Nejaugi „Sodros” griovimas- tai reforma, nuo kurios pagerės pensininkų padėtis, atsilaisvins bent ženklesnis lėšų kiekis. Bet visgi ta linkme, atrodo, gana intensyviai ir sistemingai dirbama, tam formuojama viešoji nuomonė, pastoviai publikuojami tendencingi, „Sodrą” kompromituojantys straipsniai. Iš viešų pasisakymų pastebimas valdančiųjų noras taipogi iš esmės ardyti ir valstybės tarnybą bei skubiai privatizuoti geležinkelį ir miškus. Pagal LLRI diriguojamus dabartinės valdžios veiksmus atrodo ten ir sukame. Taip būtų baigtas didysis griaunamasis LLRI instituto žygis per Lietuvą (išmėtyti strateginiai objektai, privatizuotos ir padarytos ypatingai brangiomis daugelis viešųjų paslaugų (komunalinės, notarų, antstolių, žemėtvarkos ir daugybė kitų), intensyviai propaguojamas mokamas aukštasis mokslas ir privačios sveikatos paslaugos, dabar jau beliko baigti privatizuoti pensijas ir dar šis tas, kas beliko viešajam interesui tenkinti.


Ideologai iš LLRI žinoma tvirtins, kad jų šiam žygiui pasibaigus, it burtininkui mostelėjus lazdele, Lietuvoje viskas ims gerėti. O kas gi tuo tiki? Iki šiol visos jų ideologiškai inicijuotos reformos Lietuvos žmonėms buvo žalingos arba labai žalingos. Tai ir strateginių objektų, kaip šalies ekonomikos vystymo svertų netekimas, privatizuotų viešųjų paslaugų kainų išaugimas(nors visada buvo teigiama, kad konkurencija kainas sumažins), astronomiškai išaugusios vaistų kainos ir t.t. Lietuvoje, palyginus su kitomis šalimis, žmonės moka brangiau už viską, o valdžia gali tik skėsčioti rankomis ir tvirtinti jog nieko padaryti negali (benzino kainos, vaistų kainos, šildymo kainos, budinčios vaistinės, mokamas mokslas ir t.t.). Gal jau laikas būtų stabtelėti ir realiai įvertinti, ar praėjęs „reformų“ cunamis Lietuvos žmonėms davė ką nors teigiamo. Būtų malonu, kad kažkas nuosekliai išdėstytų teigiamus tų „reformų“ rezultatus vartotojui, eiliniam Lietuvos žmogui.


Pastaruoju metu grindžiant savo siūlomą modelį yra minimas Danijos pavyzdys. Anksčiau LLRI pastoviai rodė pavyzdžiu Čilę. Kas gi atsitiko su ta tiek girtąja sistema, LLRI ekspertai neaiškina. Dabar jie lošia danišką kortą. Kas gi atsitiko su kaupiamosiomis sistemomis Čilėje, aš paminėjau. Dabar gi Danija – gal iš tikro Lietuva su šia šalimi turi daugiau panašumų. Tiesa, danai išeina į pensiją 67 metų tiek vyrai, tiek moterys. Tai viena labiausia ekonomiškai išsivysčiusių pasaulio šalių, turinti labai didelius mokesčius, labai stiprias profesines sąjungas. Gal tai žavi LLRI ekspertus? Vargu, nes jų požiūris į profsąjungas yra aiškiai neigiamas, o LLRI prezidentė kviečia valdžią mažinti ir taip mažus palyginti su daniškaisiais mokesčius. Tai kur gi čia pasiūlymo logika?


Ką gi, tenka laukti Seimo sesijos pradžios, nes tik ten paaiškės politinių jėgų santykis, kiek dar liko racionalios socialinės minties, kokiu socialinės apsaugos reformų keliu bus nukreipta Lietuva ir ko tikėtis socialinės rizikos grupių žmonėms.


 


Povilas Vytautas Žiūkas, socialinių mokslų daktaras


www.DELFI.lt