Socialinis dialogas tarp profesinės sąjungos ir mokyklos vadovo – būtinas ir neišvengiamas

Pagrindinis socialinio dialogo tikslas yra skatinti bendro sutarimo paieškas ir demokratinį pagrindinių suinteresuotų šalių dalyvavimą. Socialinio dialogo pavyzdžiai yra keitimasis informacija, atviros diskusijos, susitarimai (trišalė diskusija), keitimasis nuomonėmis, konsultavimas ir derybos.


Vykstant socialiniam dialogui švietime mokinių, mokytojų, mokyklų vadovų ir mokyklų interesams paprastai atstovauja švietimo darbuotojų profesinės sąjungos, švietimo darbuotojų asociacijos arba švietimo tarybos.


Lietuvoje socialinis dialogas yra nauja bendradarbiavimo forma, todėl dar nėra susiformavusių socialinio dialogo tradicijų – kalbėjimosi, klausymosi, sutarimo ir kompromiso ieškojimo, trūksta tradicijų ginti savo interesus ir atidžiai sudaryti darbo sutartį su darbdaviais. Yra didelis poreikis mokytis organizuoti socialinį dialogą mokykloje: užmegzti konstruktyvų mokyklos administracijos ir mokytojų dialogą.


Galima pripažinti, kad  mokytojams dar vis trūksta teisės žinių tiek apie savo teises, jų gynimo mechanizmus, tiek apie pareigas ir atsakomybę. Juk šiuo metu vis dažniau pastebimas fizinis ir psichologinis mokytojų nesaugumas. Retai tenka išgirsti apie atliktus mokyklų psichologinio mikroklimato tyrimų rezultatus.


Kaip ir visose švietimo įstaigose, taip ir mūsų mokykloje buvo šios neišspręstos ar nesprendžiamos problemos: labai dažnai mokyklos vadovas vienašališkai priimdavo sprendimus, neišspręsta problema buvo ir mokytojo darbas kai nėra pamokų ir per moksleivių atostogas; neaiškūs pavadavimo mechanizmai, vadovas niekaip negalėjo įsisąmoninti, kad budėjimas per pertraukas neįeina į mokytojo pareigas; vis dažniau atsirasdavo sudėtingos problemos su tvarkaraščių sudarymu ir derinimu  tiek pamokų, tiek papildomo ugdymo valandų. Štai tuomet ir atsirado prielaidos kurtis profsąjungai ar darbo tarybai mūsų mokykloje.


Profesinė sąjunga mokykloje įsikūrė prieš dvejus metus. Šiuo metu joje 12 narių. Profsąjunga mokykloje padeda gerinti ugdymo procesą bei darbo sąlygas, apginti savo narių teises, jei jas kas nors pažeidžia. Visa tai stengiamas daryti derybų keliu.


Daugumą darbdavio ir darbuotojo santykių aspektų reglamentuoja Darbo kodeksas. Tačiau kiekviena įstaiga – savita. O tai reiškia, jog įstatymuose kiekvieno ypatumo nenumatysi. Kad būtų lengviau tartis darbdaviui ir darbuotojui, praverčia kolektyvinė sutartis, kuri ne tik suteikia aiškumo, bet ir atveria kelius socialiniam dialogui. Tokia sutartis labiau asocijuojasi ne su apribojimais, o su galimybėmis, nes naudos iš jos gauna abi pasirašiusios pusės.


Šios sutarties sudarymas yra naudingas ir darbuotojams, nes jie gauna galimybę derėtis dėl geresnių darbo sąlygų ir jas raštiškai įforminti. Tačiau darbdaviams ji taip pat naudinga, nes geresnės sąlygos darbuotojams padeda motyvuoti žmones.


Visi mokyklos darbo santykius reglamentuojantys dokumentai yra išdėlioti po įvairias darbo tvarkos taisykles ir kitus dokumentus. Tuomet darbdavys juos gali labai lengvai, savo iniciatyva koreguoti. Kolektyvinėje sutartyje dabar  visi susitarimai aiškiai ir tiksliai surašyti , pakeisti  darbdaviui dabar nebus taip lengva.


Labai svarbu, kad darbdaviai žinotų, su kokiomis problemomis susiduria darbuotojai, o pastarieji nebijotų jų išsakyti.
Nors mokykla nedidelė, tačiau tai padaryti abiem pusėms buvo sunku. O štai kolektyvinėje sutartyje ir yra aiškiai numatytas mechanizmas, kaip toliau bendradarbiausime, įvardyti terminai, per kiek laiko darbdavys turi atsakyti profsąjungai, jei ši kreipiąsi. Kitaip tariant, sutartimi ne tik apibrėžiame darbo sąlygas, bet ir numatome tarpusavio bendradarbiavimą ateičiai. Iš išorės į sutarties sudarymą nesikiša niekas, tai – įstaigos vidaus dalykas, taigi, kelias  atrodo paprastas – abi pusės tiesiog turi sutarti.


Mes labai ilgai dirbame prie šios sutarties, nes tai mums visai naujas dalykas. Pradėjome praeitų metų pradžioje, kada baigsime derėtis – neaišku. Daug diskutavome tarpusavyje su profsąjungos nariais, su teisininkais, šiuo metu deriname, kad sutartimi būtų patenkintos abi pusės. Dar užtruks sutarties pristatymas kolektyvui, sutarties patvirtinimas. Būtent susitarti tarpusavyje ir yra sunkiausia. Tačiau tikimės, kad sutartų ir pasirašytų kolektyvinėje sutartyje nuostatų mokyklos administracija laikysis.


Tikimės, kad bendradarbiavimas tarp profesinės sąjungos ir vadovų mokykloje ir toliau bus sklandus ir, kad visi profsąjungos atstovų iškelti klausimai bus sprendžiami teigiamai, t.y. atsižvelgiant į jų nuomonę. Esame įsitikinę, jog siekiant darbuotojų gerovės, socialinis dialogas tarp profesinės sąjungos ir vadovų – būtinas ir neišvengiamas.


Siūlytume ateityje, rengti tokius seminarus, kurie mokytų derybų  meno, kaip reikia užmegzti konstruktyvų dialogą tarp mokyklos administracijos ir mokytojų, ieškoti taikių konfliktų sprendimų būdų,  įtampų mažinimo tarp skirtingų bendruomenės narių interesų grupių formų. Ir vienas iš reikalavimų turėtų būti, kad komandą tokiuose seminaruose sudarytų mokyklos direktorius ir keli mokytojai, nes tai labiau atspindėtų galių santykių situaciją mokyklose. Reikėtų pagalvoti  ir apie sisteminius pokyčius, skatinančius socialinį dialogą mokykloje. Mūsų manymu  tai turėtų būti: mokytojų kvalifikacijos kėlimas ir mokyklų vadovų vadybinės kompetencijos stiprinimas.


 


Aušra Sadzevičienė, Radviliškio rajono Pociūnėlių pagrindinės mokyklos profsąjungos pirmininkė


Pranešimas skaitytas konferencijoje “Socialinio dialogo reikšmė sprendžiant švietimo problemas rajone ir šalyje” Radviliškyje.


 


 


www.svietimoprofsajunga.lt