Vyriausybė pasidavė. Andrius Kubilius, o po jo – ir ūkio ministras Dainius Kreivys po sunkaus savaitgalio pareiškė, kad „Visuomio“ atsisakoma. Vietoje holdingo, kuris turėjo savo rankose sutelkti visas valstybines įmones ir kitą turtą bei išspausti visa, kas įmanoma, įmonių valdymas bus perleistas vienai iš valdiškų institucijų. Kalbama, kad tokia galėtų būti Centrinė projektų valdymo agentūra, esanti prie Finansų ministerijos.
Tai, galima sakyti, palaidojo ambicingus A.Kubiliaus užmojus vykdyti sąžiningą politiką. Užuot išmėžęs vieną korumpuočiausių sektorių, premjeras pasirinko prisitaikėlio kelią ir po savivaldos rinkimų turės prabilti apie naująją mokesčių didinimo bangą bei dirti kailį nuo sąžiningai dirbančios ir mokesčius vis dar mokančios Lietuvos mažumos.
Stebuklų valstybės finansų srityje nebūna.
Kodėl Lietuvoje neįmanoma padaryti to, kas buvo įmanoma Skandinavijos šalyse? Ten valstybinės įmonės buvo greitai ir valingai ištrauktos iš politikos gniaužtų ir tapo veiksmingais verslo subjektais, duodančiais pajamų, o ne gyvenančiais iš mokesčių mokėtojų kišenės.
O taip, korupcijos lygis Lietuvoje toks, kokio turbūt mes net neįsivaizduojame esant. Įtakos perkamos ir parduodamos, o norint ką nors pakeisti, reikia pragariškų pastangų ir valios. Apie tai kalba visi, kas dar turi sąžinės likučių ir šiek tiek nemirusios vilties ką nors šioje valstybėje pakeisti.
Tačiau politinė valia siekti pokyčių tirpsta savivaldos rinkimams artėjant sparčiau, nei yra laiko apie juos pagalvoti.
Prezidentė buvo teisi, kad laikas, skirtas reformoms, baigiasi. Dabar – savivaldos, iškart po jų politikai jau pradės rengtis Seimo rinkimams. Tad jei ši Vyriausybė dar gali šį tą padaryti, jai liko keli produktyvūs mėnesiai. Po savivaldos rinkimų opozicija nebebus tokia romi avelė, kokia yra dabar – tik kalba, bet nieko nedaro.
Bet niekaip negaliu suprasti, kodėl politikai, turintys visas galimybes ir tokį didelį pasitikėjimo kreditą, sugebėjo viską paversti masine neviltimi?
Įnirtingiau nei apie kitų metų biudžetą dabar yra diskutuojama apie politinę reklamą. Politikai karštligiškai puldinėja šen bei ten, vis dažniau vaiposi ekranuose, o jei jie negali arba yra įgrisę iki gyvo kaulo, už juos tai daro jų žmonos.
Tačiau, turint rankose galimybę daryti reformas, ar gali būti kvailiau atsisakyti jas daryti?
Šita viešųjų ryšių specialistų įpūsta politinė negalia vieną dieną baigsis tuo, kad rinkimuose dalyvaus tik senukai, o visas valstybės potencialas sėdės Londone, Airijoje arba JAV.
Nagrinėjant taip, kaip įprasta politikams, visiškai suprantama, kodėl A.Kubilius su D.Kreiviu atsisakė valstybinio turto reformos. Kaltinami visi, kas tik pasitaikė ne pakeliui. Pavyzdžiui, gimtoji frakcija, kurią prieš Vyriausybę nuteikė apsukrūs valstybinių įmonių lobistai. Arba koalicijos partneriai, taip pat prieš rinkimus nenorintys pyktis su valstybinėmis įmonėmis, kurios tokios įtakingos ir galingos, kad gali užsisakyti laikraščių puslapiuose ar televizijos kanaluose brangios reklamos/propagandos.
A.Kubilius ginasi – reforma bus įgyvendinama, tik jos forma yra kita. Čia – nuraminimui, kad niekas pačios idėjos nesužlugdytų.
Bet ar gali būti sėkmingesnis politikas, kuris imasi ardyti korupcijos, netvarkos, neveiksmingumo ir vagių lizdą? Kažkodėl daug daugiau vilčių dedama į viešųjų ryšių įmantrybes nei į realų darbą, kuriuo galima būti pasigirti, jei nepasididžiuotume.
ATGIMIMAS