Apie švietimo ateitį siaurame rate padrikai mąsto tik savo srities specialistai ir politikai, kuriems praktikų nuomonė kažkodėl atrodo visiškai neįdomi. Gal todėl ir yra neveiksni dabartinė Lietuvos švietimo strategija? Gimusi kabinetuose ir nesuderinta su ES strategija, ji buvo pasmerkta myriop. Ar kada nors tai suvoks mūsų valdininkai?
Tiesa, ŠMM tinklalapyje vis dar galima rasti Europos Komisijos darbo dokumentą „Konsultacijos dėl „ES 2020“ ateities strategijos, bet kažkodėl angliškai, nors dokumentas parengtas visomis ES kalbomis. Verta pažymėti, jog ES strategija ir prioritetai yra nuolat peržiūrimi bei tobulinami, nuolat konsultuojamasi su suinteresuotomis pusėmis, tarp jų ir su tokiomis organizacijomis kaip ETUC bei Europos profesinių sąjungų švietimo komitetu (ETUCE). Tuo tarpu į viešas konsultacijas, skirtas Lietuvos švietimo strategijai atnaujinti, socialiniai partneriai visai nekviečiami.
Plačiai ES lygiu svarstomas dokumentas „Švietimas ir mokymas 2020“ (ET 2020) naujas strateginio Europos bendradarbiavimo švietimo ir mokymo srityje planas, grindžiamas jo pirmtake – darbo programa „Švietimas ir mokymas 2010“ (ET 2010). ET 2020 numato bendrus strateginius tikslus valstybės narėms, įskaitant nustatytus principus šiems tikslams pasiekti, taip pat bendrus darbo metodus prioritetinėse srityse. Taigi, Lietuvai šios strategijos vykdymas taip pat bus privalomas.
2010 m. gegužės 11 d. Tarybos išvadose dėl švietimo ir mokymo socialinio aspekto pažymima, jog visose ES švietimo ir mokymo sistemose reikia užtikrinti tiek vienodas galimybes, tiek aukščiausią kompetenciją. Išsilavinimo gerinimas ir bendrųjų gebėjimų suteikimas visiems yra esminiai veiksniai ne tik siekiant ekonomikos augimo ir konkurencingumo, bet ir mažinant skurdą bei skatinant socialinę aprėptį.
2020 m. Europos strategijoje kurią pasiūlė Europos Komisija ir kuriai pritarė Europos Taryba, švietimui ir mokymui skiriamas didžiulis dėmesys. Strategijoje dar kartą pabrėžiama visą gyvenimą trunkančio mokymosi svarba ir galimybė, kad visi piliečiai įgytų įgūdžių, kurių jiems reikia ne tik norint rasti deramą darbą, bet ir gyventi visavertį gyvenimą. Numatoma, jog iki 2020 m. Europos Komisijos prioritetai bus suteikti sritims, kurios gali pagerinti žmonių gyvenimo kokybę ir prisidėti prie bendros Europos gerovės. Prioritetu, žinoma, išlieka švietimas, kuris reikalaus ir geresnio finansavimo.
Socialinių partnerių vaidmuo darosi vis svarbesnis, tačiau jų įtaką lemia kompetencija, profesionalumas ir sugebėjimas būti įvykių centre. Todėl verta pažymėti, jog LŠPS (LŠMPSF), aktyviai veikianti tarptautiniu lygiu, šiandien yra tiesiogiai per savo narius įvairiose Europos struktūrose įtraukta į svarbiausius Europos švietimo politikos formavimo procesus. Paradoksalu, kad poveikį Lietuvos švietimo strategijai tenka daryti iš Briuselio.
Ketvirtadienį, spalio 8d., ETUCE posėdžiavęs švietimo ekspertų patariamasis komitetas, kurio narė yra ir LŠPS tarptautinė sekretorė, suformulavo svarbiausias Europos švietimo profesinių sąjungų nuostatas, kurios netrukus bus pateiktos Europos Komisijai.
Pirma, reikia nedelsiant spręsti ekonominės krizės, kuri palietė švietimą, pasekmes. Mokytojų nedarbo lygis Europoje auga, o dirbančių mokytojų atlyginimai mažėja, daugiausia Ispanijoje, Rumunijoje ir Latvijoje. Tačiau mokytojų atsakomybė ir jiems keliami reikalavimai, augant švietimo svarbai, vis labiau didėja. Todėl pagrindiniai reikalavimai – gerinti mokytojų darbo sąlygas, tobulinti jų profesinį rengimą ir kvalifikaciją, taip pat kelti atlyginimus. Mokytojo profesijos patrauklumas turi didėti.
Antra, būtina gerinti švietimo kokybę ir didinti jo prieinamumą, pirmiausia sudarant sąlygas visiems vaikams lankyti ikimokyklines įstaigas. Kai kur jų trūkumas (ypač Lietuvoje) akivaizdus. Taip pat turime priešintis universitetų komercializacijai, neleisti aukštajam mokslui tapti vien išrinktųjų prerogatyva. Ne mažiau svarbu gerinti profesinio mokymo ir neformalaus švietimo kokybę, skatinti ne tik mokinių, bet ir mokytojų mobilumą. Tai reiškia, kad reikia investuoti į mokymo bazę, o pirmiausia į tuos, kurie moko, kurių įgūdžiai turi būti nuolat atnaujinami, t. y. į mokytojus.
Trečia, mes turime išmokyti jaunimą pritapti darbo rinkoje šiandien ir rytoj, čia ir užsienyje. Jaunuoliai jausis saugesni, visuomenė bus stabilesnė, o darbdaviai turės geriau prisitaikančius darbuotojus su aukštesne kvalifikacija ir reikiamu įgūdžių lygiu. Reikia skatinti pereinamumą nuo bendrojo lavinimo prie profesinio mokymo ir toliau – prie aukštojo mokslo, didinti jų kokybę ir patrauklumą, taip pat pasiūlyti visiems jauniems žmonėms galimybę mokytis ir būti apmokytiems užsienyje.
Spalio 9d. Europos Komisijoje posėdžiavo trišalis patariamasis profesinio mokymo ir švietimo komitetas, kurio narė jau penkerius metus yra T. Babrauskienė, jame atstovaujanti trims Lietuvos profesinių sąjungų centrams. Kas svarbesnio šiandien EK komiteto darbotvarkėje?
Pirmiausia, tai Europos Komisijos komunikatas dėl profesinio švietimo ir mokymo politikos ateities, kuris kelia daug diskusijų. Kokie yra visos Europos lūkesčiai?
Profesinis švietimas ir mokymas yra Europos švietimo vizijos 2020 centre. Šis sektorius turi būti modernizuojamas, kad galėtų tapti patrauklesniu aukštos kokybės pasirinkimu. Kita vertus, profesinis švietimas ir mokymas turi gyvybiškai svarbų ryšį su švietimu ir darbo rinka. Todėl vienas iš Europos Komisijos 2020 m. Europos strategijos darbotvarkės prioritetų yra iniciatyva „Nauji gebėjimai naujoms darbo vietoms“. Kokie pagrindiniai akcentai?
Atsižvelgta į tai, jog darbas yra vienas iš dalykų, dėl kurių žmonės labiausiai nerimauja. Šia iniciatyva norima sumažinti atotrūkį tarp švietimo, mokymo ir darbo, kad žmonės įgytų įgūdžių, reikalingų darbo rinkoje ateityje, kas leistų jiems geriau prisitaikyti prie sparčių pokyčių darbo vietoje ir visuomenėje.
Akivaizdu, kad ES darbo rinkoje ateityje bus reikalingi specialistai, turintys didesnius įgūdžius – ne tik aukštesnes kvalifikacijas, susijusias su specifinėmis darbo vietomis, bet ir aukštesnio lygio bendruosius įgūdžius, tokius kaip gebėjimas spręsti problemas, kūrybiškumas ir verslumo mąstysena. Mokyklos, universitetai ir mokymo centrai turėtų tapti atviresni, rūpintis tuo, kas vyksta aplink juos, būti demokratiškesni, tapti bendruomenių dalimi.
Kiekvienos švietimo įstaigos lygiu aprėpties strategijoms reikia tvirto vadovavimo, sistemingos rezultatų bei kokybės stebėsenos, novatoriško aukštos kokybės mokymo, paremto tinkamu mokytojų rengimu, jų savarankiškumo didinimu ir motyvavimu, bendradarbiavimu su kitais specialistais ir tinkamų išteklių teikimu.
Kliūtims šalinti ir 2020 m. Europos strategijos tikslams įgyvendinti bus pasitelktos ES lygio priemonės – bendroji rinka, finansiniai svertai ir išorės politikos priemonės. Komisija kaip neatidėliotiną prioritetą numato veiksmus, kurių būtina imtis rengiant pasitraukimo strategiją, pertvarkyti finansų sistemą, užtikrinti biudžeto konsolidavimą siekiant ilgalaikio augimo ir stiprinti veiksmų derinimą ekonomikos ir pinigų sąjungoje.
Komisija ragina valstybių ir vyriausybių vadovus imtis vadovauti įgyvendinant šią strategiją. Kad 2020 m. Europos užmojai būtų įgyvendinti, vadovavimas ir atskaitomybė turi būti aukštesnio lygio. Bus taikomi griežtesni valdymo metodai, kuriais bus užtikrinama, kad įsipareigojimai būtų vykdomi imantis veiksmingų praktinių veiksmų. Pažangą stebės Komisija.
Nebus lengva įgyvendinti ET 2020, bet kaip teigia José Manuel BARROSO: „Tikslai yra plataus užmojo, tačiau pasiekiami. Jie yra pagrįsti konkrečiais pasiūlymais, kad būtų užtikrintas jų įgyvendinimas.“ Ar Lietuva pasitiks 2020 metus vilkdamasi ES statistikos lentelių gale, ar sugebės tapti viena iš lyderių – priklausys nuo to, kokia bus nacionalinė švietimo strategija ir kaip ji bus įgyvendinama. Jei ŠMM ir toliau deramai rūpinsis tik rinkiminiais ministro turnė, tai prognozė gali būti tik pesimistiška.
LŠPS
