Asocialūs piliečiai, valstybės paramą švaistantys savo žalingiems įpročiams patenkinti, arba klestintys šešėlinio verslo atstovai, už pašalpą perkantys visko persisotinusiems vaikams saldainius.
Argi ne tokį Lietuvos piliečio, 2010-ųjų rugpjūtį neturinčio darbo, portretą entuziastingai tapo visi, kurie netingi: socialiniais klausimais nemėgstantys užsiimti politikai, Socialinės ministerijos ir jai pavaldžių institucijų atstovai, galiausiai – dauguma dar turinčiųjų darbą?
Rasti naujų būdų, kaip priversti bedarbius dirbti – regis, toks yra ir pagrindinis Socialinių reikalų ir darbo ministerijos uždavinys. Priemonės – viena už kitą išradingesnės. Be jau įprastų reguliaraus lankymosi teritorinėse darbo biržose griežtai paskirtu laiku, sugalvota ir naujų.
Pvz., pakeitus Darbo rinkos stebėsenos sąlygų ir tvarkos aprašą, savo pareigų neįvykdžiusiam bedarbiui pastarasis ar darbo ieškančiojo statusas jau ne stabdomas trims mėnesiams, kaip buvo iki šiol, bet atimamas pusmečiui. Lygiai tiek laiko asmuo negaus iš valstybės ne tik išmokos – be kita ko, jis pats privalės susimokėti ir privalomojo sveikatos draudimo įmoką.
Tiek daug bedarbis gali netekti labai paprastai. Pvz., jei paskirtu laiku be pateisinamos priežasties nepasirodys pas jį aptarnaujantį darbo biržos specialistą. Tarp įstatymu numatytų pateisinamų priežasčių nėra miesto viešojo transporto trikdžių arba vandentiekio avarijos bedarbio bute. Turintieji aukštąjį išsilavinimą, bet nesutikę net laikinai dirbti nekvalifikuoto darbo pagal savo jėgas, keliauja ten pat – pusmečiui į blogiukų sąrašą.
O štai 11-asis užsiregistravusiųjų darbo biržoje pareigų punktų skamba it koks nepaprastosios padėties komendanto įsakymas: “Pasitikrinti sveikatą, kad būtų nustatytas tinkamumas darbui, pateikti medikų išvadas darbo biržai.” Neatlikę to, žinoma, baudžiami be pasigailėjimo ir teisės pasitaisyti.
“Sistemos” atstovai grūmoja: be griežtesnių bausmių nebeišsiverčiame, nauji pakinktai – vienintelis būdas atsijoti tikruosius bedarbius nuo tariamųjų ir priversti dirbti piktybiškai nedirbančius.
Galbūt. Juolab kad pasakojimai apie bedarbius, ne vienus metus gyvenančius ne iš valstybės pašalpų, bet nelegalaus verslo, nėra visiškai nepagrįsti. Tik šiandien, kai darbo biržų slenksčius mina net ir aukštąjį išsilavinimą turintys bankrutavę verslininkai, tai – veikiau išimtis nei taisyklė.
Ką daryti valstybės vyrams ir moterims, kurios, viena vertus, jaučia spaudimą taupyti, antra vertus, nori paremti ekonominės krizės aukas? Visų pirma prisiminti ekonomikos vadovėlius, kuriuose kalbama, kad be finansinių nuostolių yra įvairių socialinių nedarbo nuostolių.
Žmogus, patyręs priverstinį nedarbą, kenčia ir psichologiškai: tarp bedarbių padaugėja psichinių ligų, savižudybių, nusikaltimų, skyrybų. Vokietijos medikų duomenimis, vieneri nedarbo metai sutrumpina gyvenimą vidutiniškai penkeriais metais.
Kuriantieji neigiamą nedirbančiojo portretą ir bandantieji įteigti, kad bedarbio pažymėjimas yra tikras kelialapis į rojų, pamiršta, kad nedarbas apskritai yra neatsiejamas nuo laisvosios rinkos. Juolab kad daugelis Lietuvos piliečių dar spėjo pagyventi santvarkoje, kurioje nedarbas neegzistavo, o nenorintys dirbti veltėdžiai buvo įdarbinami prievarta. Ar panašiai nepradedama mąstyti ir laisvoje Lietuvoje?
Diena.lt
