Suviliojo būsimo rojaus vizija

Šiandien jau mažai kas prisimena, ko mums buvo prižadėta, kad aklai, be mažiausių abejonių atiduotume savo balsą už stojimą į ES. Ir mes jį atidavėme. Visuotinai pritariantį. Už ką balsavome? Ogi už tai, ką mums prižadėjo. Netgi šiandien oficialiose Europos Sąjungos svetainėse dėstoma, kad “vienas iš svarbiausių ES prioritetų po jos plėtros – kelti 2004 m. į ES įstojusių šalių (Kipro, Čekijos, Estijos, Vengrijos, Latvijos, Lietuvos, Maltos, Lenkijos, Slovakijos ir Slovėnijos), taip pat Bulgarijos ir Rumunijos gyvenimo lygį, kad jis prilygtų kitų Bendrijos šalių gyvenimo lygiui”.

Čia šiandien. O tada, prieš įstojant į ES 2004-ųjų gegužės

1-ąją, mums dar patrauklesnį vaizdą piešė. Tarkime, interneto svetainėje www.integracija.eu buvo žadama, kad įstojus Europos finansinė parama lems didesnes investicijas. Dėl to bus kuriama naujų darbo vietų, mažės nedarbas. Be to, dalis struktūrinių fondų lėšų bus naudojama žmonėms įgyti naujų kvalifikacijų, kad jie turėtų paklausias profesijas. Naujoms darbo vietoms kurti ES esą teiks subsidijas.

Mums sakė, kad tvirtesnes socialines garantijas užtikrins tai, jog, tapusi ES nare, Lietuva turės daugiau finansinių išteklių, bus geriau apsaugota nuo galimų ekonominių krizių pasekmių. “Svarbiausia, Lietuvai tapus didžiulės rinkos dalimi ir sulaukus daugiau investicijų, padidės darbo jėgos paklausa, reikės kur kas daugiau skirtingų įgūdžių turinčių žmonių. Europa užtikrins aiškią, stabilią ir vienodą įstatymų bazę. Verslininkai galės pasinaudoti Europos regioninės plėtros, socialinio fondo, žemės ūkio valdymo ir garantijų, finansinių priemonių žuvininkystei ir kitų fondų parama. Lietuvos narystė ES didins Lietuvos gyventojų perkamąją galią”, – buvo dėstoma toje pačioje svetainėje.

Po tokių vilionių derybos dėl narystės ES priminė lenktynes. Jose kiekviena šalis siekė pasirodyti geriau už kitas, kuo greičiau įstoti į Bendriją. 2004 m. gegužės 1-ąją išsipildė ir tuometės Lietuvos troškimas – tapome ES nariais. Ir ką gi iš to laimėjome?

Be paliovos skurstame

SD skelbiami duomenys rodo, kad įstoję į pačių turtingiausių pasaulio šalių klubą vis labiau klimpstame į skurdą. Statistika rodo, kad, tarkime, 2005-aisiais santykiniame skurde gyveno 26,1 proc. šalies gyventojų, o 2008-aisiais – jau 27,2 proc. Beveik neabejojama, kad šiais metais tokių bus trečdalis. SD nepateikė skurdo lygį nusakančių duomenų iki įstojimo į ES – reikia manyti, jie buvo geresni nei pateiktieji.

“Didėti skurdui Lietuvoje buvo ir objektyvių, ir subjektyvių priežasčių. Pirmiausia jis didėjo dėl pastaraisiais metais nuolat augusių energijos išteklių tarifų. 2004 m. žalia nafta kainavo 30 JAV dolerių už barelį, o dabar – apie 80 JAV dolerių už barelį. Paskui augo ir dujų kaina, kuri naudojama ir šilumai, ir elektros energijai gaminti. Tačiau buvo ir subjektyvių dalykų, neleidusių naujų ir silpnų ES šalių ekonomikoms atsitiesti ant kojų”, – tvirtino finansų analitikas Stasys Jakeliūnas.

Tarkime, Bendrijos senbuvės privertė naująsias ES nares didinti akcizus benzinui ir dyzelinui iki tokio tarifo, koks taikomas senbuvėse. “Tai irgi sukėlė kainų šuolį. ES senbuvės, matyt, bijojo, kad jas užversime pigiu kuru, todėl naujosioms narėms ir pritaikė prievartą”, – sakė pašnekovas.

Ekonomisto Povilo Gylio teigimu, ES apdairiai nesikiša į jautriausią žmonėms nacionalinių valstybių socialinę politiką. Pavyzdžiui, kitaip nei normaliose valstybėse, Bendrija nenustato minimalaus atlygio už darbą lygio. Kainos pasaulinės, o uždarbiai – kaip Afrikoje. Per šešerius metus vidutinis atlyginimas Lietuvoje augo nedaug, tačiau dar sparčiau stiebėsi kainos. “Dėl didėjančio skurdo Lietuvoje nekaltinčiau vien ES. Manau, kalčiausias mūsų šalyje vyraujantis įsitikinimas, kad viskas yra verslas, o žmogus – niekas. Tai yra viso labo išteklius, kurį bet kada galima pakeisti. Tai mūsų savivokos problema. Dvidešimt metų nuo nepriklausomybės atkūrimo bijojome socialinio teisingumo, nes esą šalis grįš į Sovietų Sąjungą. Jei tiktai jo pareikalauji, tuoj esi apšaukiamas komunistu, atgyvena. To rezultatas – vieni neapsakomai praturtėjo, o kiti toliau grimzta į skurdą. Į duobę grimzta ir verslas, nes skurde gyvena dauguma žmonių, kurie neturėdami pinigų yra iš esmės nemokūs”, – dėstė P.Gylys.

Pelningas vergų darbas

Bet tokiu atveju kam mes, neturtingos valstybės, buvome reikalingi ES, kad jų atstovai mus taip kvietė? Latvijos ekonomisto Dmitrijaus Smirnovo teigimu, mus vertina dėl pigios darbo jėgos. Be to, tapome puikiu grobiu ir bankams. “Vien Skandinavijos finansinėms institucijoms Lietuvos viešasis ir privatus sektoriai prasiskolino 106 mlrd. litų, nuo to byra geri procentai ir patiems bankams, ir jų savininkams, kitiems investuotojams. O juk visas šis geras sukuriamas vergišku mūsų darbu”, – tvirtino finansų analitikas Vladimiras Trukšinas.

Pagrindiniai makroekonominiai rodikliai iki Lietuvai įstojant į ES ir įstojus

Rodiklis         2003 m.        2009 m.

Bendrasis vidaus produktas (tūkst. litų)    56 059,424    92 016,118

Centrinės valdžios skola (tūkst. litų)    11 410,3    25 660,9

Nedarbo lygis (proc.)    12,4    13,7

Vidutinis darbo užmokestis (litais, į rankas)    786,4    1602

Skurdo rizikos lygis (proc. bendro gyventojų skaičiaus)    26,1 (2005 m.)    27,2 (2008 m.)

Vidutinė šilumos kaina (ct už kWh)    11,35    21

Vidutinė elektros kaina (ct/kWh)    29    45

Vidmantas UŽUSIENIS, “Respublikos” žurnalistas