Mūsų visuomenėje visi nepasitiki visais: esą nebus griežtos sistemos – prasidės piktnaudžiavimas.

Tuo tarpu valstybė savo požiūrį išreiškė iki dvejų metų pailginusi motinystės atostogas bei nepersistengdama dėl darželių-lopšelių tinklo plėtros: mažametį vaiką auginti turi patys tėvai.

 

Už vaikų nepriežiūrą linčiuojama moteris

Kaip teigė Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių tyrimų centro vadovė Jolanta Reingardė, kalbant apie įtampas, kylančias derinant vaikų priežiūrą ir darbą, reikšmingo skirtumo tarp lyčių nėra. Konfliktas kyla ir vyrams, ir moterims, tik skiriasi šio konflikto sprendimo būdai.

Tai parodė tarptautinio Kartų ir lyčių tyrimo, kurį Lietuvoje koordinavo Socialinių tyrimų centras, rezultatai. Moterys suka galvą, kaip joms gerai dirbti, bet kartu ir gerai prižiūrėti savo vaikus. Vyrų konfliktas kyla dėl jų ilgesnių darbo valandų ir dėl to, kad jie negali savo šeimai skirti tiek laiko, kiek norėtų.

„Šeimos labiausiai kenčia dėl nepakankamo vaikų priežiūros paslaugų prieinamumo. Be to, šių paslaugų sistema nelanksti. Dirbantiems tėvams sunku rasti, kur palikti vaikus vakare ar savaitgalį. Mažai kalbama apie tai, kad trūksta paslaugų ir mokyklinio amžiaus vaikams. Tyrimas parodė, kad vaikai namuose būna vieni, o tėvai dėl to nemato problemų. Mat būreliai yra brangūs ir daugeliui tėvų neįkandami. Tačiau tai juk vaiko nepriežiūra su daugybe iš jos kylančių problemų, į kurias valstybė turėtų atkreipti dėmesį“, – pastebėjo pašnekovė.

Ne paslaptis, kad didžiausias krūvis prižiūrint vaikus tenka moteriai. Būtent ji linčiuojama, jei pastarieji pridaro problemų aplinkiniams. Taigi moteris nuo pat šeimos sukūrimo pradžios susiduria su nuolatiniais iššūkiais. Kol vyras, kaip šeimos maitintojas, rūpinasi karjera profesinėje srityje, ji priversta padalinti save po lygiai visoms sritims, nes be moters finansinio indėlio šeima taip pat neišgyvens. Kitaip tariant, visuomenės normos iš moters reikalauja būti ir gera mama, ir gera žmona, ir gera darbuotoja.

 

Teisė ar privilegija?

„Subjektyviame lygmenyje moterys prisiima visus šiuos įsipareigojimus. Todėl jei vienas ar kitas vaidmuo nesiseka, tai virsta nepasitenkinimu viskuo, kas yra daroma. Tyrimo rezultatai rodo, kad kuo didesnis konfliktas tarp pareigų, tuo kyla didesnis nepasitenkinimas tiek darbu, tiek asmeniniais santykiais šeimoje, tiek apskritai gyvenimu.

Taigi gal ne veltui teigiama, kad esame viena nelaimingiausių tautų. Tik mažiau kas trečias respondentas nurodė, kad darbdavys leidžia lanksčiai planuoti darbo laiką pagal asmeninius poreikius. Norėdami rasti patenkinamą pusiausvyrą tarp šeimos ir darbo, darbuotojai dažniausiai priversti derėtis su darbdaviu asmeniniu lygiu, nes šiuo klausimu nėra jokios nuoseklios politikos.

Neoficialumas, viena vertus, palengvina susitarimą, kita vertus, nepaisant draugiškų darbdavių, kurie visada pasakys „taip“, tokia tvarka neužtikrina darbuotojų vienodos teisės naudotis galimybėmis derinti darbo formą prie šeimyninių aplinkybių“, – svarstė J. Reingardė.

Anot jos, tokia neoficiali tvarka labiau susijusi su privilegija, o ne su teise. Tai reiškia: aš paprašiau ir darbdavys man leido, tačiau kai jis paprašys, aš turėsiu atidirbti. Tačiau jei kolektyvinėje sutartyje būtų aptarta, kaip elgiamasi, jei darbuotojui susirgo vaikas, reikia pasirūpinti pagyvenusiu tėvu ar jam pačiam reikia pas gydytoją, nebereikėtų trypčioti prie darbdavio durų ir tikėtis jo geranoriškumo.

„Vakaruose šeimai palankios aplinkos strategijos labai populiarios, kadangi aukštos kvalifikacijos specialistui jau nepakanka pasiūlyti tik gero atlyginimo. Lietuvos įmonės šeimos ir derinimo priemonių naudos nėra iki galo supratusios ir neturi nei tokios strategijos, nei tikslo. Ypač dabar, kai visada galima pasiteisinti krize.

Kita vertus, Vakarų patirtis rodo, kad tokios iniciatyvos turi kilti iš apačių, o mes neturime stiprių profsąjungų ir pilietinės visuomenės tradicijų. Privačiame sektoriuje apskritai bijoma prabilti apie savo teises, nes tuoj pat gali būti atleistas“, – įsitikinusi pašnekovė.

 

Piktnaudžiauja keli procentai, suvaržyta visa visuomenė

Anot J. Reingardės, įvairiose šalyse šeimos ir darbo derinimo sistema skirtinga. Skandinavijoje valstybė sukūrusi didžiulį vaikų, neįgaliųjų, pagyvenusių žmonių priežiūros paslaugų tinklą. Žmonėms sudaromos puikios sąlygos dirbti, nes visas kitas pareigas perima valstybė. Jei valstybė negali garantuoti tam tikrų paslaugų, išmokamos išmokos, už kurias tėvai gali pirkti privačias paslaugas.

Pietų šalyse už vaikų priežiūrą tradiciškai atsakinga pati šeima, todėl į šį procesą įtraukti seneliai, yra nemažas moterų nedarbas, nes jos ilgam laikui iškrenta iš darbo rinkos. Tuo tarpu Didžiojoje Britanijoje vaikų priežiūros paslaugos perleistos privačiam sektoriui. Valstybė atsakomybės už vaikus neprisiima. Kita vertus, tėvai turi labai plačias teises dirbti lanksčiu darbo grafiku, taigi jiems sudaromos galimybės užsidirbti ir pirkti privačias vaikų priežiūros paslaugas.

„Lietuvoje yra šioks tos vaikų priežiūros tinklas, kuris dar liko nuo sovietmečio, bet taip pat labai didelė atsakomybės dalis perkeliama ant šeimos pečių. Dveji vaiko priežiūros atostogų metai – labai aiški valstybės pozicija, kad mažametį vaiką turi auginti tėvai. Todėl valstybė nė kiek nepersistengia kurdama vaikų iki trejų metų priežiūros paslaugas. Šių paslaugų Lietuvoje itin stinga, nes šventai tikima, kad vaikus iki trejų metų turi auginti šeima. Jei mūsų vyrai gerai uždirbtų, ko gera, atsirastų nuostata, kad vaikai šeimoje turi augti iki mokyklinio amžiaus“, – teigė sociologė.

Anot jos, šeimos ir darbo derinimo konfliktą sušvelnintų dabartinis valdžios pasiūlymas „akumuliuoti“ darbo valandas – t. y. nustatytą darbo valandų skaičių per savaitę darbuotojui arba darbdaviui leisti išnaudoti savo nuožiūra. Pavyzdžiui, vieną dieną žmogus gali dirbti ilgiau, kitą – trumpiau arba apskritai sutaupyti penktadienį.

„Profsąjungos bijo, kad darbdaviai ims piktnaudžiauti ir vers žmones dirbti viršvalandžius. Bet juk galima sugalvoti apsaugančius mechanizmus. Darbo valandų paslankumas – savaime geras dalykas. Šiuolaikinė visuomenė yra labai greitai kintanti. Jei mes nereaguosime į pokyčius, senosios taisyklės suvaržys žmonių laisvę ir galimybes, o ilgainiui paskatins nepalankias visuomenei demografines bei socialines tendencijas.

Ar iš tiesų darbuotojui visada būtina dirbti darbo vietoje? Arba kodėl žmogus negalėtų pradėti darbo dienos vėliau ar anksčiau ir atitinkamai kitu laiku baigti darbą? Darbdaviai vis dar įsitikinę, kad jeigu jie nekontroliuos darbuotojo, jis nedirbs. Bėda ta, kad mūsų valstybėje nuo seno labai nepasitikima piliečiais, todėl viską stengiamai apibrėžti ir įsprausti į griežtus rėmus. Tačiau piktnaudžiauja vos keli procentai, o suvaržyta visa visuomenė“, – įsitikinusi pašnekovė.

 

 

Inga Saukienė, www.DELFI.lt