Griežčiausia bausmė politikams – atsiprašyti

Politikų elgesio kodeksas egzistuoja kaip etinių normų dokumentas. Tačiau ar jis drausmina šalies politikus, galima rimtai abejoti. Griežčiausios bausmės, kurias priima Seimo Etikos ir procedūrų bei savivaldybių tarybų tokios pat komisijos, išnagrinėjusios politikų prasižengimus, rekomendacijos – viešai atsiprašyti ir taip išpirkti padarytą nuodėmę. Taip reglamentuoja Valstybės politikų elgesio kodeksas.


Parlamentarai šalies politikų elgesio kodeksą, kurtą dar šio tūkstantmečio pradžioje, tobulino pataisomis. Atrodė, stengėsi sugriežtinti, bet paaiškėjo, jog priimtos pataisos – kosmetinės: pakeistas tik vienas kodekso punktas, liečiantis europarlamentarus.


Seimūnai pritarė, kad į Europos Parlamentą deleguoti jų kolegos turėtų atsakyti už blogą elgesį būdami Lietuvoje nepriklausomai nuo egzistuojančių Europos Sąjungos teisės aktų. Kitų – vietinių politikų atžvilgiu kodekso teisės aktai nepakito. Taigi tiek seimūnai, tiek savivaldybių tarybų politikai ir toliau sėkmingai gali svaidytis neapgalvotais žodžiais, viešai vienas kitą įtarinėti padarius nebūtas, – o gal ir būtas, – nuodėmes.


 


Kampų dar labiau neaštrino


Buvęs Panevėžio miesto savivaldybės tarybos Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas konservatorius Maurikijus Grėbliūnas (jis komisijai vadovavo nuo 2007 metų vasario mėnesį išrinktos Tarybos kadencijos pradžios – aut. pas.) „Panevėžio balsui“ pripažino, kad komisijai be darbo sėdėti neteko. Tačiau neslėpė: komisijos posėdžiuose stengtasi neaštrinti problemų ir visus klausimus bei skundus, susijusius su politikų elgesio kodekso pažeidimais, spręsti taikiai – pasiūlius prasižengusiems politikams atsiprašyti.


M. Grėbliūnas priminė, kad viešo atsiprašymo nereikia suprasti pažodžiui. „Niekas nėjo į gatves ar aikštes ir neatsiprašinėjo taip, – aiškino jis. – Dažniausiai priėmus sprendimą, kadangi komisijos posėdyje dalyvauja nusižengęs politikas ir jo oponentas, būdavo atsiprašoma posėdyje.“
Aišku, ne visada. Kai kuriuos politikų kivirčus tenka narplioti ir teismams.


 


Už „kenkėjo“ epitetą – byla


Iš Etikos ir procedūrų komisijos pirmininko posto pasitraukęs M. Grėbliūnas kaip pavyzdį pateikė dviejų Panevėžio politikų – netrukus postą paliksiančio apskrities viršininko konservatoriaus Viktoro Trofimovo ir buvusio miesto mero socialdemokrato Povilo Vadopolo – susikirtimą. Jį nagrinėjusios Vyriausioji tarnybinės etikos (VTEK) bei miesto Tarybos Etikos ir procedūrų komisijos konfliktą užglaistė, tačiau akivaizdžiai nesėkmingai – netrukus jo nagrinėjimą perims Vilniaus apygardos administracinis teismas. M. Grėbliūno teigimu, šis atvejis vienintelis per jo pirmininkavimo komisijai kadenciją.


Pasiteiravus, kas įvyko tarp Panevėžio apskrities viršininko ir Panevėžio eksmero, kad jų kivirčas pasiekė net sostinės teisėjus, M. Grėbliūnas pasakojo: „Buvęs meras praėjusių metų pabaigoje apskrities viršininką interviu spaudoje išvadino kenkėju. Iš Savivaldybės biudžeto apmokėtame interviu P. Vadopolas pareiškė, esą V. Trofimovas „vykdo priešišką bei kenkėjišką veiklą panevėžiečių atžvilgiu, skirsto ES lėšas ir valstybės biudžeto finansinę paramą apskrities savivaldybėms.“


V. Trofimovo skundo VTEK nesiėmė nagrinėti ir persiuntė jį nagrinėti Savivaldybės komisijai. Skundas buvo apsvarstytas ir joks sprendimas nebuvo priimtas. Dabar šį klausimą nagrinės Administracinis teismas. Teismo posėdyje atsakyti turėtų VTEK ir miesto Etikos ir procedūrų komisija.


 


Liežuvis lenkia smegenis


M. Grėbliūnas teigė irgi važiuosiąs į sostinę dalyvauti Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdyje.


„Dalyvaus ir išrinktas kitas Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas (komisijai dabar vadovauja liberalcentristas Ramūnas Vyžintas – aut. past). Jam taip pat teks važiuoti į sostinę ir dalyvauti teismo posėdyje. Nerimaudamas laukiu šios dienos. Nemalonu, kai teks aiškintis, kodėl buvo priimtas toks sprendimas. Apmaudu, kad politikai neatsakingai kalba, o paskui aiškinasi, atsiprašinėja. Vertėtų prieš pradedant kalbėti apsvarstyti kiekvieną sakinį ir vengti griežtesnių posakių“, – kalbėjo buvęs etikos komisijos sargas.


Paklaustas, kiek politikų, vadovaujant Etikos ir procedūrų komisijai, atsiprašymų girdėjęs, M. Grėbliūnas prisiminė kelis kartus: „Socdemės Ingridos Mazaliauskienės atsiprašė konservatorius Vidmantas Urbonas. Jis buvo, tik negaliu prisiminti tiksliai kada, aštriai pasisakęs apie ją. Abu politikai susitaikė komisijos posėdyje.“


 


Žodis, stringantis gerklėje


Viešo atsiprašymo procedūra šiomis dienomis gresia ir vienam jauniausių miesto Tarybos narių Dainiui Ožalui. Mat gegužę vykusiame Švietimo, mokslo ir jaunimo reikalų komitete jam pirmininkaujantis konservatorius nusprendė paskleisti „sensacingą“ žinią apie tuberkuliozę išsigydžiusią vienos miesto mokyklos vadovę.


Šio mėnesio pradžioje Etikos ir procedūrų komisija svarstė tyrimo metu surinktus dokumentus, išklausė D. Ožalo paaiškinimą ir rekomendavo Tarybos nariui atsiprašyti ugdymo įstaigos direktorės.


„Panevėžio balso“ žiniomis, politikas iki vakar dienos to dar nebuvo padaręs nei telefonu, nei akis į akį.


„Tik girdėjau, kad jis lyg ir vykusiame Švietimo, mokslo ir jaunimo reikalų komiteto posėdyje bandė aiškinti, esą buvęs suklaidintas ir taip atsiprašė, – sakė vakar dienraščiui pedagogė. – Kita vertus, sudėtinga suprasti, kaip D. Ožalas turėtų atsiprašyti: ar viešai pasakyti žodį „atsiprašau“, ar jį ištarti įžeistam asmeniui… Be to, jeigu jis nesijaučia įžeidęs ir aš nesijaučiu įsižeidusi, gal visai nereikia atsiprašyti?“


Pabandžius pasikalbėti su pačiu „nusidėjėliu“, D. Ožalo prakalbinti nepavyko: „Tikrai nešnekėsiu. Poilsio diena. Futbolą žiūriu. Rytoj paskambinkit ir aptarsime visus klausimus.“


 


Kodeksas kelia juoką


„Valstybės politikų etikos kodeksas yra pataisytas, bet pataisos liečia tik europarlamentarus. Kitiems politikams – Seimo nariams, savivaldybių tarybų nariams kodeksas liko toks pats, koks buvo, – sakė Seimo etikos sargas Algimantas Salamakinas. – Jis kelia juoką. Parašyta, kad negali pažeisti etikos elgesio normų, o didžiausia bausmė politikui – viešas atsiprašymas. Pažeidėjai dažniausiai, jeigu tai Seimo narys, atsiprašo posėdžiuose. Manau, kad savivaldybių tarybų politikai lygiai taip pat atsiprašo. Beje, man ne kartą ir pačiam teko atsiprašyti. Jeigu esi prasikaltęs, ištarti žodį „atsiprašau“ nėra sudėtinga. Kita vertus, jeigu politikas įžeidė ne politiką, vertėtų atsiprašyti ne telefonu, bet susitikti su tuo žmogumi ir ištarti atsiprašymo žodžius. Šiaip tenka pripažinti, kad Valstybės politikų elgesio kodeksas per švelnus. Tačiau šios kadencijos Seimas tikrai nesiims jo keisti ir griežtesnių bausmių, kaip atsiprašyti, jame kol kas nebus. Gal to imsis kitos kadencijos Seimo išrinktieji?“.


 


Raimonda Mikučionytė


„Panevėžio balsas“