Pilietinis aktyvumas laikomas nukrypimu nuo normos. Kodėl? Kokią valstybę sukūrėme per dvidešimt nepriklausomybės metų: demokratinę ar demokratijos imitaciją?

„Šiaulių krašto“ redakcijoje prie apskritojo stalo diskutuoja Rasa Jasmontienė, Šiaulių miesto švietimo darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkė, Edvardas Stonkus, Radviliškio rajono Šiaulėnų bendruomenės pirmininkas, seniūnaitis, judėjimo prieš kiaulidžių plėtrą rajone lyderis, ir Tomas Sarnačinskas, “Netylėk“ asociacijos steigėjas ir vadovas.

 

Neišėjo gyventi ramiai

— Kaip patys įsitraukėte į visuomeninę veiklą, pilietinius judėjimus?

R. Jasmontienė: Esu mokytoja, dėstau etiką vaikams — apie pilietiškumą kalbame, pilietinę sanklodą. Kai to mokai, pats taip ir turi veikti.

Atgimimui prasidėjus, visi norėjome judėti. Be to, turiu užaukštintą savigarbos laipsnį. Kai bet kokia neteisybė žeidžia, gali kažką ir pats keisti ar bent pasakyti: „Tai — neteisinga.“

T. Sarnačinskas: Prie to ėjau seniai — nuo mokyklos laikų. Nebuvo taip, kad vieną dieną sugalvojome įkurti asociaciją „Netylėk“ ir sukūrėme.

Prisiminkime, kaip dar 1998 metais Andrius Kubilius, būdamas premjeru, darė taupymo politiką. Tada atsikandome lygiai to paties: mokyklose trūko vadovėlių, visur nepriteklius, darbo nėra — buvo tokia pat krizė. Dabar vėl aiškinama, kad viskas, kas bloga, yra tik buvusios valdžios palikimas.

„Dialoguose“ su valdžia po praėjusių metų sausio 16-osios įvykių pamatėme, kad jokių vaisių jie neduoda. Tada pradėjome mąstyti, kad turime netylėti. Tylėjimas ir pasyvumas nieko gero neduoda. Kuo daugiau žmonių tik pasyviai žiūrės, tuo daugiau valdžia lips mums ant sprando.

Dabar tik mūsų judėjimas aprimęs, bet nepraradome dvasios.

E. Stonkus: Kai su žmona nusipirkome Šiaulėnuose namą, manėme, gyvensime ramiai. Deja, neišėjo. Vieną dieną gaunu laišką, kad firma planuoja kiaulidžių plėtrą. Nuėjau pas seniūną, klausiu: „Kas čia darosi, neįmanoma“.

Man nesuvokiama, kad galima nesilaikyti įstatymų.

Kompleksas nuo miestelio centro nutolęs tik per 500 metrų. Komplekse pagal integruotos taršos leidimą auginama 25 tūkstančiai kiaulių per metus. Stovimų vietų 12 tūkstančių, bet augina 18 tūkstančių. Nėra atliktas joks poveikio aplinkai vertinimas, daug kitų dalykų nėra įmonė atlikusi. Bet aplinkosaugininkai jos veiklą toleruoja.

Kompleksą norima išplėsti iki 54 tūkstančių kiaulių per metus. Reikėjo, kažką daryti. Sudarėme iniciatyvinę grupę iš dešimties žmonių. Iš jos gimė trečia miestelio bendruomenė. Viena yra šeimos bendruomenė, kita — giminės bendruomenė. Trečioji deklaruojame esanti miestelio. Nors negaliu teikti, jog tai ta bendruomenė, kuri neišsiskristys. Nes kompleksas daro savo įtaką. Prašėme jo vadovų paremti per Kalėdas eglutės šventę, tai atsakė: „Dėl susidarusios vietinės politinės situacijos negalime jūsų bendruomenės remti.“

Kai pradėjome galvoti, ką daryti, tai suvokėme viena — reikia vienytis, nes Mažeikiuose, Pakruojyje, Tytuvėnuose — ta pati problema. Lauke vienas — ne karys.

 

Ne tik žodis svarbu — ir veiksmas

— Dvidešimt metų kuriame nepriklausomą valstybę, o vis kalbame apie elementarius dalykus — apie pilietinę visuomenę, apie tai, kad reikia burtis. Bet pilietinės visuomenės — tik užuomazgos. Kodėl?

R. Jasmontienė: Todėl, kad žmonės galvojo, kad laisvė savaime viską atneš. Neturėjome nuovokos, kad sukurti demokratinę laisvą valstybę turime patys. Dažnas mano, kad kažkas kitas tai padarys.

Šiaulių darželiuose, pavyzdžiui, buvo tik trys nedidelės profsąjungų organizacijos. Per tuos taupymo vajaus metus jų jau turime dešimt. Bet darželių yra trisdešimt.

Jeigu labiau suvoktume, kaip veikia laisva demokratinė valstybė, tai suvoktume, kad ji be piliečių nieko negali. Trūksta ir suvokimo, kad ne tik žodis, kuris buvo labai svarbus Atgimimo laikais, bet ir veiksmas yra labai svarbu.

O tas veiksmas yra labai sunkus. Reikia savo laiką aukoti. Reikia ir žinių pilietiškumui išsiugdyti. Todėl nenuostabu, kad žmonės iki šiol, kol jų neužgriūva problemos, pilietiškumo nerodo.

Kitas dalykas, dar labai pasitikime vadovais. Tarp valdininkų ir politikų gajus požiūris:„Ja — načalnik, ty — durak ( aš — viršininkas, o tu kvailys — lietuviškai). O žmonės, deja, dar taip ir žiūri: “Ty načalnik, o ja durak“. Ir tas “načalnik“ dar labai dažnai asocijuojasi su tiesa, teisingumu ir galia.

T. Sarnačinskas: Dėl ko atsirado visuomeninių judėjimų užuomazgos? Dėl to, kad pradėjome gerti iš to šulinio, į kurį dvidešimt metų spjaudėme. Atsigręžkime atgal — atsirado nepriklausoma Lietuva, žlugo kolūkiai, fabrikai. Kodėl? Todėl, kad visi vogė. Ir toks pat mentalitetas formuojamas dvidešimt metų.

Anglai savo įstatymų bazę sukūrė tokią, kuri remiasi žmogaus pasitikėjimu, sąžiningumu. Tuo tarpu lietuviai labai lengvai sugeba „apgauti“ įstatymus. Nes Lietuvoje įstatymai kuriami ne dėl to, kad žmogui būtų geriau, o kad jis kažko nepavogtų. Toks mentalitetas dar negreitai pasikeis.

 

Vis dar — donkichotai

— Pilietinis aktyvumas vis dar laikomas nukrypimu nuo normos. Ar būdami visuomeninių judėjimų lyderiais nesijaučiate donkichotais?

Vieningai: Taip. Todėl taip yra, kad mūsų — mažuma.

E.Stonkus: Stonkaus pavardė Savivaldybėje jau tapo lyg keiksmažodžiu. Esu daromas „nieku“.

T. Sarnačinskas: Mačiau, kaip Šiaulių savivaldybėje verslininkė Bronelė bandė apginti savo teises, priešindamasi buvusio „Tiesos“ kino teatro pastato plėtrai. Valdininkai tiesiog pasijuokė, nė nesiklausydami žmonių nuomonės. Pasiūlė: “Jeigu norite, ginkitės teisme.“ Tai kam mes renkame miesto Tarybą?

Dėl to pastato projekto asmeniškai skambinau Seimo nariui Laimontui Diniui, kuris gražiai šnekėjo, kad atstovauja visuomenės interesams. Atsakė: „Aš esu Seimo narys, ir neturiu laiko spręsti tokių reikalų. Jeigu reikia moralinio palaikymo, skambinkite Valerijui Simulik“.

R. Jasmontienė: Kai politikams ir valdininkams sakai, kad į savivaldą jie ateina tarnauti ir dirbti žmonėms, kad tai turi daryti gerbdami žmogų, tai jie nesupranta, kaip tą pagarba turi pasireikšti.

O kad iš entuziastų ir visuomeninkų daro juokdarius, tai taip. Politikams ir Savivaldybės darbuotojams profsąjungos — arba blogis, arba kažkokių idealistų grupelė, kuri nesuprantama dėl ko „triukšmus kelia“. Taip ir sako: “Jūs keliate triukšmą ir sau reklamą darotės“.

E. Stonkus: Man taip pasakė Seimo narys Algimantas Salamakinas. Pareiškė, kad aš užsiiminėju populizmu, darau reklamą ir kad tai mano vieno reikalas. Ar Seimo narys, net jeigu tai būtų tik mano vieno teisėti interesai, neprivalėtų jų ginti?

— Sunkmetis jau daugiau kaip metai visus spaudžia. Gal žmonės daugiau klausosi visuomenininkų, ne tik iš jų šaiposi?

R. Jasmontienė: Yra daugiau pilietinio aktyvumo daigų. Žmonės pradeda suprasti, jog reikia gintis. Nes jeigu žmonės politikų nejudina, tai viskas ir stovi, kaip kokiame liūne.

Mūsų neveiklumas ir abejingumas per dvidešimt metų pagimdė dar vieną dalyką — politikų profesionalumo nuosmukį. Politikai eina tik prastyn. Su savivaldybės tarybos politikais dirbu penkiolika metų. Nėra buvę tokios miesto Tarybos, į kurios Švietimo komitetą švietimo darbuotojų profesinės sąjungos atstovai nebūtų kviečiami. Dabar pirmą kartą, tik kadencijai baigiantis, esame kviečiami. Jiems visiškai esame neįdomūs. Kai kalbi apie socialinį dialogą, tai stebisi: „Kas tai yra?“ Juokiasi ir ironizuoja: “Kaip pasakei? Koks ten dialogas?“

Man atrodo, kad į savivaldą dažnai ateina politikai, kurie nė nesupranta, ko ten eina. Dažnas nė Savivaldos įstatymo neskaitęs. Sėdi ir karpo ausimis — dėl garbės ar dėl kažko kito atėjęs.

Iš kitos pusės, ir žmonės nelabai žino, ką sprendžia savivalda, ką Seimas, Vyriausybė, ko iš ko reikalauti.

T. Sarnačinskas: Einame protestuoti prie Seimo, bet ne ten turėtume eiti. Turėtume prie prokuratūros protestuoti, nes ji nedirba savo darbo, gindama viešąjį interesą. Jeigu Seimo narys ar koks kitas politkas yra neskaidrus, korumpuotas, tai prokuratūra nedaro savo darbo.

 

Trūksta solidarumo ir pinigų

— Ar sunku surinkti žmones į protesto piketus, į pilietines akcijas Vilniuje?

E. Stonkus: Važiuoja vieną kartą vieni, kitą — kiti. Kadangi neturime visuomeninių lėšų transportui, kiekvienas vyksta iš savų lėšų. Kiek šiandien tokių, kurie gali sau tai leisti?

Visi nori judėti, supranta, kad yra blogai ir nori reikšti savo nuomonę. Bet kaip ją išreikšti, jeigu neturi pinigų, darbo ar bijai jį prarasti. Šiaulėnuose — 1000 gyventojų, komplekse dirba 20, lentpjūvėje — 20. Dar kiti mokykloje ir darželyje — didžiausias darbdavys yra Savivaldybė, o ji daro spaudimą labai nesireikšti.

Meras ir mane kaip seniūnaitį jau bando rikiuoti, nors neturi tokios teisės, nes mane gyventojai rinko.

— Tomai, minėjote, kad šiemet pristabdėte asociacijos veiklą. Kodėl?

T. Sarnačinskas: Mums pritrūko konsolidacijos. Apvažinėjome pusę Lietuvos, tarėmės su pramoninkais, verslininkais dėl interesų atstovavimo, rėmimo.

Sako, gerai, ir mums netinka, kad verslas žlugdomas, bet šiemet jums negalime skirti nė lito. Metams baigiantis vėl klausiame, atsakymas tas pats. Tada ir pradedi galvoti, kam mes visa tai darome?

Iš savo asmeninių lėšų gali veikti tik iki tam tikrų ribų. Teko kibti į verslą, užsidirbti pinigų, kad toliau galėtume veiklą tęsti.

R. Jasmontienė: Solidarumas — didžiulė Lietuvos problema. Atskirai veikia net profesinės grupės.

O dėl pinigų — tai net pedagogai, nors yra pilietiškiausia visuomenės grupė, į profsąjungą nestoja vien dėl to, kad turės mokėti nario mokestį. Tas vienas procentas nuo algos, jiems atrodo per daug didelis, todėl „geriau pabūsiu nuošaly“.

T. Sarnačinskas: Kiti padarys, o aš pasidžiaugsiu — tai lietuvių mentalitetas.

E. Stonkus: Taip, nėra aktyvumo. Bet jo nėra tol, kol neatsiranda lyderis. Mūsų bendruomenė dėl to susikūrė, kad atsirado lyderis. Nors savęs tokiu ir neįvardinčiau — esu lyg trečiasis asmuo. Bendruomenė su Savivaldybe turi problemų, tai esu tas, kuris padeda jas spręsti.

Bet šiais metais prasidėjo spaudimas, kraunamas purvas ir internetinėje erdvėje. Bet tai logiška — vadinasi, einame teisinga linkme.

 

Demokratijos dar mažai

— Ar dėl protestų nejautėte teisėtvarkos spaudimo?

T.Sarnačinskas: Teisėtvarkos ne, bet kuriozų buvo. Iš dalies ir dėl jų pristabdėme veiklą.

R.Jasmontienė: Bandėme pakovoti prieš naktinį triukšmą, tai mane tampė per visus policijus viršininkus, aiškinosi, kas aš čia tokia? Kažkodėl tuoj pat knieti parodyti, kad tau, moteryte, tik vienai blogai. Nesvarbu, kad surinkai viso kvartalo gyventojų parašus. Tiesiai šviesiai tada sakai: „Tai iš manęs kvaišą norite padaryti?“

Kai pamatai valdininkijos, ir tam tikrų struktūrų norą daryti iš tavęs klouną, kartais ir pagalvoji, kurių velnių tau to reikia?

Todėl profsąjungas ir pasirinkau, nes tai — vienintelė įstatymiškai ginama priemonė, būdas veikti tikslingai pagal įstatymo raidę ir padėti žmogui.

— Kaip profsąjungų lyderius paveikė, kad pernai sausio 16-osios mitingo organizatoriai po Seimo langų išdaužymo buvo teisiami?

R.Jasmontienė: Mes ir tikėjomės, kad taip bus. Kai atsitinka tokie dalykai, tai nėra gilinamasi į esmę, bet stengiamasi bausti, tempti į teismą.

T. Sarnačinskas: Sausio 16-ąją prasiveržė žmonių agresija, pyktis. Ką valdžia padarė? Du mėnesius aiškinosi, kodėl dužo langai. Vietoj to, kad aiškintųsi, dėl ko žmonės prie Seimo atėjo. O langai dėl to ir dužo, kad nesiklausė nė vieno žmonių žodžio ir reikalavimo.

E. Stonkus: Kai mes Šiauliuose norėjome surengti protesto akcija prie Aplinkos apsaugos departamento, Čiurlionio gatvėje, Savivaldybė protestui paskyrė vietą prie Savivaldybės arba prie kažkurio ežero.

Pasiprašiau pas Administracijos direktorių, tai turėjau pereiti „n“ vartelių, kol patekau. Nesuvokiama, kaip Šiaulių savivaldybė yra atsiribojusi nuo gyventojų, apsistačiusi apsauga.

T. Sarnačinskas: Yra Susirinkimų istatymas, kuris nedraudžia protestuoti kur nori. Kai darėme protesto akciją Vilniuje, prie Lietuvos banko, tai irgi nenorėjo leisti. Siūlė eiti į Vingio parką arba prie Sporto rūmų. Savivaldybės darbuotojui atverčiau Susirinkimų istatymą: „Pagal kokią įstatymo normą draudi piketuoti ten, kur aš noriu?“ Tai nebeturėjo, ką daryti, turėjo sutikti.

— Kokį mūsų visuomenės pilietinio aktyvumo indeksą dešimtbalėje sistemoje parašytumėte?

R. Jasmontienė: Buvo tyrimas, kuris rodė, kad aktyvumo skalėje mūsų piliečių aktyvumas yra net minusinis. Mūsų žmonės nei palaiko aktyvistus, nei patys yra aktyvūs. Estai, pavyzdžiui, tai bent palaiko aktyvistus, nors patys nėra aktyvūs.

Mokytojai — pati pilietiškiausia grupė, bet net jiems parašyčiau gal tik trejetą ketvertą.

T. Sarnačinskas: Visiškai sutinku — tik stiprus trejetas.

E. Stonkus: Ne apie pesimizmą turime kalbėti, o optimizmą skatinti. Raginti žmones: imsime ir padarysime. Savo bendruomenei rašyčiau penketą.

— Tai kokią demokratiją sukūrėme? Ar ją tik imituojame?

R. Jasmontienė: Demokratijos yra tik daigai. Manau, kad sunkmetis išeis į gera. Kai žmogui į galvą duoda, kai jis jau nebegali kentėti, tada pradeda ir protauti, ir demokratijos ieškoti.

T. Sarnačinskas: Aš drastiškas išvadas padaryčiau.

Nors esu patriotas ir pats niekada nepalikčiau Lietuvos, nepeikiu tų, kurie išvažiavo iš Lietuvos. Nes jie išvažiavo, nebeturėdami čia jokio pasirinkimo. Kol mūsų valstybė nepakeis požiūrio į žmogų, čia jokių prošvaisčių nė nenusimato.

E. Stonkus: Bet ir pats žmogus, kol nepakeis požiūrio į valstybę, nebus tų prošvaisčių.

 

Citata

„Kiti padarys, o aš pasidžiaugsiu — tai lietuvių mentalitetas“

„Įstatymas — štai čia ir yra pradžia. Žmogus turi bent jau pradmenis žinoti, kaip savo teises ginti. O ne beviltiškai tūnoti blogyje.“

 

 

 

 

LYDERIAI: „Šiaulių krašto“ redakcijos diskusijoje apie pilietinį aktyvumą dalyvavo visuomeninių judėjimų lyderiai: šiaulietis Tomas Sarnačinskas, asociacijos “Netylėk“ vadovas (kairėje), Rasa Jasmontienė, Šiaulių miesto švietimo darbuotojų profesinių sąjungų susivienijmo pirmininkė, ir Edvardas Stonkus, Radviliškio rajono Šiaulėnų bendruomenės, kovojančios prieš kiaulidžių plėtrą, pirmininkas.

 

 

 

 

 

DISKUSIJA: Apie pilietiškumą, solidarumą, valdžios požiūrį į visuomeninius judėjimus diskutuoja: ( iš kairės) Rasa Jasmontienė, Šiaulių miesto švietimo darbuotojų profesinių sąjungų susivienijmo pirmininkė, Tomas Sarnačinskas, „Netylėk“ asociacijos vadovas, ir Edvardas Stonkus, Radviliškio rajono Šiaulėnų bendruomenės pirmininkas.

 

 

 

 

 

 

KONSOLIDACIJA: Tomas Sarnačinskas prisipažįsta, jog teko pristabdyti asociacijos veiklą — pritrūko konsolidacijos: „Mums sako: gerai, veikite, bet paremti veiklą finansiškai niekas nesutiko.

 

 

 

 

 

 

POLITIKA: Rasa Jasmontienė sako, jog į valdžią ateina vis prastesni politikai:„ Tai — ir mūsų abejingumo, neveiklumo rezultatas“.

 

 

 

 

 

 

BENDRUOMENĖ: Edvardas Stonkus mano, jog bendruomenei susiburti pirmiausia reikia lyderio.

 

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

Šaltinis: http://www.skrastas.lt/?data=2010-01-28&rub=1065924812&id=1264605461

“Šiaulių krašto” diskusija