Tik ŠMM tinklapyje apie tai informacijos nerasite, lygiai taip pat, kaip ir apie Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos vengimą dalyvauti Europiniame socialiniame dialoge. Į steigiamąjį ES darbdavių švietimo sektoriaus susirinkimą Briuselyje, vasario 26 dieną, ŠMM nusiunčia tik savo stebėtoją – švietimo atašė Briuselyje Jolantą Balčiūnienę, neturinčią jokių įgaliojimų.
Matyt, tūkstantmečio minėjimo proga, pasirinktas drąsios šalies įvaizdis taip ir liks tik jų sumanytojų vizijoje, o Lietuva, Europos bendrijos akyse išliks bailių kraštu, kur vyriausybės atstovai vengia prisiimti atsakomybę plėtojant darnią švietimo sektoriaus sistemą.
Iki 2009 metų pabaigos socialiniai partneriai – švietimo sektoriaus darbdavių ir darbuotojų organizacijos – Europos švietimo profesinių sąjungų komitetas (ETUCE) ir Europos švietimo darbdavių federacija (European Federation of Employers in Education (EFEE)) – pateiks Europos Komisijai paraišką steigti Sektorinio socialinio dialogo komitetą, bet Lietuvos tarp darbdavių atstovų nebus. Jei ne bailumas – kas tai? Kompetencijos stoka? Situacijos nesuvokimas? Valdžios abejingumas?
Slogus įspūdis liko po susitikimo su ŠMM atstovais – panašu, kad ministerijos informavimo sistema smarkiai šlubuoja, nes nauja viceministrė ir ministro patarėjas nesupažindinti su profesinių sąjungų teiktomis nuomonėmis dėl Švietimo įstatymo, dėl Nacionalinio sektorinio komiteto kūrimo, kitomis socialinių partnerių iniciatyvomis. Prieš tai ir ministras, ne kartą atvirai pareiškė, kad jo niekas nesupažindino su ankstesniais profesinių sąjungų siūlymais.
Dabar vėl kalbama apie naujų darbo grupių prie ŠMM kūrimą ir profesinių sąjungų dalyvavimą jose. Kyla pagrįstas klausimas – kokia jų nauda? Pavyzdinis mokytojo pareigybės aprašas, rengtas su profesinėmis sąjungomis, taip ir liko dulkėti ministerijos valdininkų stalčiuose. Mūsų pateikti alternatyvūs siūlymai dėl taupymo švietimo sektoriuje net nepradėti aptarinėti su socialiniais partneriais, o jau siūloma judėti toliau. Be to, kaip rodo praktika, ministrai dažnai net neatsižvelgia į profsąjungų siūlymus, nes neva „sprendimas ir atsakomybė tik ministrui“. Kam šie keisti žaidimai? Nuraminti švietimo bendruomenę pasakomis, jog neva jūsų atstovai viską kontroliuoja?
O kaip dėl ŠMM struktūrų naudingumo detaliųjų audito išvadų pateikimo socialiniams partneriams? Ar užteks drąsos? Gal apskritai atėjo laikas pereiti prie atviro ir civilizuoto bendravimo ir bendradarbiavimo sukuriant Nacionalinį sektorinio socialinio dialogo komitetą, pasirašant pirmą Lietuvos istorijoje nacionalinį susitarimą? Gal laikas prisiimti atsakomybę Europos bendrijos lygmeniu nebijant diskutuoti Lietuvos švietimo ir mokslo darbuotojų problemų, tarptautiniame kontekste, klausimais?
Laikas parodys ar ŠMM atstovai neliks provincialūs, viską sprendžiantys užkulisinių žaidimų lygmeniu, nepasitikintys socialiniais partneriais, ignoruojantys ES ir Lietuvos įstatymus susijusius su informavimu ir konsultavimu.
Galima ir taip elgtis, bet kaip teigiama Europos Komisijos rekomendacijose, skatinančiose socialinį dialogą, ankščiau ar vėliau įvyks socialinis sprogimas. Lietuvos istorija tai tik patvirtina. Nedrąsiems, neryžtingiems ir abejingiems – ne vieta šiuolaikinėje atviroje ir demokratinėje visuomenėje, kur dialogas – didžiausia vertybė, suteikianti pasauliui ateitį ir įgalinanti taikiam sambūviui.
Daugiau informacijos apie Europinį socialinį dialogą: http://edudialogue.homestead.com//
