Konferencija prasidėjo labai svarbių svečių kalbomis – atvyko Europos ekonomikos ir pinigų politikos komisaras Joaquin Almunia bei Europos centrinio banko (ECB) prezidentas Jean-Claude Trichet.

Kalbose, pagrindiniu akcentu, abu minėjo dabartinę finansinę krizę. J.Almunia pabrėžė, jog krizė – labai gili, o po krizės tokios situacijos kaip buvo iki šiol – nebus, nes didės energetikos, maisto produktų kainos. Jo numone, šalys, kurių visuomeninis sektorius stipresnis, yra pasiekusios aukštesnį raidos lygį.

ECB prezidentas, J.C.Trichet kalbėjo, jog Europoje tokios didelės infliacijos nebuvo labai ilgai, gal net nuo I-ojo pasaulinio karo. Daugelyje Europos šalių didelė bedarbystė tarp jaunų ir nekvalifikuotų žmonių. J.C.Trichet nuomone, gelbėtis iš situacijos padėtų atlyginimų įšaldymas.

Ronald Janssen, ETUC Ekonomikos politikos patarėjas, apžvelgė ECB nuolat teikiamus argumentus dėl atlyginimų: svarbiausia ir reikšmingiausia – kainų stabilumas, todėl atlyginimų augimas turi likti mažesnis, nei darbo produktyvumas; algos turi vilkti didelę, jei ne visišką ekonomikos prisitaikymų naštą; didesnės algos reikalauja didesnio produktyvumo kilimo, o ne atvirkščiai; atlyginimų kėlimas reikalauja rinkos reguliavimo panaikinimo ir pan. ECB nuomone, Euro zonos šalių situacija susiklostė nevienodai – Italijoje ir Ispanijoje greitesnis algų augimas nei Vokietijoje, sąlygojo didesnį Vokietijos konkurencingumą rnkoje. ECB baiminasi, kad darbo užmokesčio formavimo sistemos šalyse narėse – perdaug nelanksti (per stiprios profsąjungos, per didelė darbo vietų apsauga). ECB rekomenduoja ir kitoms Eurozonos narėms, kad darbo apmokėjimo didėjimas sektų Vokietijos pavyzdžiu – eitų paskui produktyvumo didėjimą.

Philipe De Buck, BUSINESSEUROPE generalinis sekretorius teigė, jog darbdavių tikslas, ne darbo vietų mažinimas, o darbo produktyvumas ir konkurencingumas. Jo nuomone labai svarbu investicijos į mokslą, švietimą ir t.t., kas didintų konkurencingumą. Jis pabrėžė socialinio dialogo svarbą.

Jacky Fayolle, Alpha grupės direktoriaus pavaduotojas, kalbėjo apie kai kurias derybų dėl atlyginimų Europoje, ekonomines problemas. Jo nuomone, socialinės sistemos gebėjimas sukurti darbo vietas, priklauso nuo derybų dėl darbo užmokesčio struktūros, o ne nuo įprastai propaguojamos derybų decentralizacijos. Jis minėjo kai kurias tyrimų kolektyvinių derybų ES šalyse detales: vyksta ne stiprus nacionalinių sistemų suvienodinimas, o bendrų principų degradavimas spaudžiant bedarbystei ir politikai. Bendra tendencija, didėjanti darbo užmokesčio derybų decentralizacija, tik koreguojama konkrečių šalies visuomenės veiksmų ir socialinio dialogo. Jis paminėjo bendras ir specifines tendencijas tarp nacionalinių atlyginimų sistemų Europoje: produktyvumo tendencijų, kaip pagrindinio kriterijaus, lemiančio realaus nacionalinio atlyginimų skirtumą, tačiau labai stipriai iškraipomą bedarbystės bei politikos ribojimų; grįžimą į rinkos sąlygas nustatant darbo užmokesčio struktūrą ir dinamiką – perėjimas prie įmonių lygmens, asmeniniai susitarimai tarp darbdavio ir darbuotojo. Kyla klausimas – kaip koordinuoti šalis, jei šalies viduje koordinacija skiriasi?

Claudia Weinkopf, Darbo, įgūdžių ir mokymo Instituto Vadybos direktoriaus pavaduotoja iš Duisburgo-Esseno universiteto, apžvelgė mažų algų situaciją Europos tendencijas ir politiką. Ji paminėjo, kad mažos algos sąvoka yra, kai ji sudaro ne daugiau, kaip 2/3 vidutinio šalies atlyginimo. Apžvelgta tik pagrindinių didžiausių Europos šalių situacija ir tendencijos, neminint mūsų naujųjų Europos sąjungos šalių. Šalyse nėra vienodo minimalios algos nustatymo mechanizmo, todėl situacija labai skiriasi. Geresnė ji ten, kur daugiau dirbančiųjų gali vadovautis kolektyvinėmis sutartimis  – tai Skandinavijos šalys. Vokietijoje gaunančių mažas algas daugėja, atsiranda vis daugiau darbuotojų, dirbančių terminuotomis sutartimis. DGB reikalauja išplėsti kolektyvines sutartis ir dirbantiesiems su terminuotomis sutartimis, tačiau krikščioniškosios profsąjungos prieštarauja sutikdamos pasirašyti žemesnius reikalavimus.

Patrizio Di Nicola Romos universiteto „La Sapienza“ Komunikacijos mokslų fakulteto profesorius, pateikė studiją apie atlyginimų netolygumą. Jis pateikė pavyzdžius, kuo skiriasi didelių kompanijų darbuotojų ir vadovų atlyginimai, kaip pavyzdžiui Johnson&Johnson, IBM, General Elektric, Exxon Mobil ir pan. Vidutinio lygio darbuotojai per metus gauna 58 – 128 tūkst. JAV dolerių, vadovų pavaduotojai daugiau kaip 128 tūkst. JAV dolerių, tai aukščiausio lygio vadovai 20 – 40 milijonų ir daugiau JAV dolerių.

Europos profesinių sąjungų konfederacijos generalinis sekretorius, John Munk, retoriškai klausė, ar ši krizė – kapitalizmo baigtis ir ką galėtų, tuo klausimu nuveikti Europos komisija? Jo nuomone po šios didelės krizės turės keistis ryšiai tarp visuomenės organizacijų bei biznio struktūrų.

parengė,

Juozas Neverauskas,

Lietuvos energetikos darbuotojų profesinių sąjungų federacija