Europos profesinių sąjungų institutas (ETUI) ir Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) mokymo centras Turine (Italija), 2008 m. spalio 8 – 10 dienomis, surengė mokymo kursą „Profesinės sąjungos ir globalizacija“, kuriame dalyvavo 30 dalyvių: 14 iš Lotynų Amerikos šalių (Argentinos, Čilės, Ekvadoro, Gonduraso, Paragvajaus, Urugvajaus, Bolivijos, Kolumbijos, Peru) ir 16 — Europos sąjungos valstybių: Belgijos, Italijos, Portugalijos, Rumunijos, Slovakijos, Ispanijos, D.Britanijos, Bulgarijos ir Lietuvos (Danguolė Gorobecienė, Gintautas Lagunavičius, Martynas Demšė).
Kurso dalyviai susipažino su globalizacijos formomis ir poveikio būdais, globalizacijos reguliavimo metodais, profesinių sąjungų strategija ir veiksmais globalizacijos sąlygomis, Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC) vaidmeniu tarptautiniame profesinių sąjungų judėjime, su Tarptautinės darbo organizacijos veikla. Darbo grupėse buvo dalinamasi atskirų valstybių profsąjungų veiklos patirtimi, aptariami galimi veiksmai siekiant išvengti neigiamos globalizacijos įtakos darbuotojų socialinei saugai, užimtumui ar ugdant darbuotojų solidarumą.
Globalizacija — kapitalizmo raidos stadija, kai įsigali ekonomizmas (ekonomika svarbesnė už politiką), nevaldoma konkurencija, susikoncentravusios tarptautinės korporacijos (pagrindiniai šiuolaikinės ekonomikos elementai). Globalizacijos ideologija neoliberalizmas, kurio pagrindinė vertybė – pelnas.
Konkurencija be taisyklių sukelia konfliktą dėl darbuotojų teisių užtikrinimo skirtingų valstybių darbuotojams, taigi, reikia skirti daug dėmesio ugdant darbuotojų solidarumą.
Kaip užtikrinti socialinę saugą, teisę į kolektyvinį susitarimą, pilietines laisves ir balsavimo teisę, išsilavinimo prieinamumą visiems, socialinį teisingumą ir kt. finansinio kapitalizmo sąlygomis.
Labai svarbios TDO konvencijos, nors jos nepakeičia įstatymų, tačiau nurodo pagrindinius atsakomybės momentus. Ratifikuodamos TDO konvenciją valstybės įsipareigoja vykdyti pateiktas nuostatas. Nėra tarptautinio darbo kodekso, bet turi būti reikalavimai ar nuostatai nacionaliniu lygiu.
Profesinės sąjungos ne ekspertai, tačiau privalančios spręsti socialinės atsakomybės problemas, privalo įgyti žinių apie esamą ekonominę, aplinkos taršos, visuomenės sveikatos ir pan., būklę. Reikia įgyvendinti socialinį profsąjungų darbo modelį. Profesinės sąjungos turi dirbti taip, kad būtų išgirstos, turi gebėti daryti spaudimą vyriausybei, kai sprendžiami aktualūs darbuotojų ar gyventojų socialinės apsaugos klausimai: užimtumas, padorus darbas, indėlių apsauga, darbo sutartys ir kt. Reikia įtraukti kaip galima daugiau jaunimo, mažų įmonių darbuotojų į profesinių sąjungų veiklą, skirti daugiau dėmesio narių mokymui. Informuoti darbdavius, kad socialiai apdraustas darbuotojas brangina darbą ir produktyviau dirba. Skleisti informaciją apie neigiamus globalizacijos aspektus. Informuoti visuomenę apie jai svarbius teisės aktus pasinaudojant žiniasklaida.
Profsąjungos turi įgyti svorį sprendžiant valstybei ir žmonėms svarbius klausimus. Nacionalinių profesinių sąjungų lyderiai turi būti žinomi visuomenei. Reikia siekti, kad profesinės sąjungos turėtų pakankamą atstovavimą tarptautinėse profesinių sąjungų susivienijimuose, tai padėtų stiprinti jų autoritetą.
Pasiūlyta, ateityje numatyti profesinės sveikatos, kaip vienos iš prioritetinių profesinių sąjungų veiklos krypčių, būklės bei TDO 155 (Dėl profesinės saugos ir sveikatos bei darbo aplinkos) ir 187 (Dėl darbuotojų saugos ir sveikatos gerinimo skatinimo koncepcijos) konvencijų, reglamentuojančių darbo medicinos steigimo ir jos veiklos principus, ratifikavimo eigos svarstymą.
Danguolė Gorobecienė
LPSK Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojų profesinės sąjungos narė
