„Nacionalinio radijo ir televizijos vadovybė privalo ne tik džiaugtis pasiekimais, bet ir ieškoti bendrų sprendimų su LRT darbuotojais dėl jų statuso ir padėties visuomenės išlaikomame LRT“, – tokią poziciją trečiadienį išreiškė LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius.
„Man teko dalyvauti LRT darbuotojų susitikime su jų vadovais, tačiau be gražių žodžių apie nacionalinio transliuotojo pasiekimus bei planuojamas investicijas į techniką ir siaurą ratą LRT darbuotojų, jokių realių įsipareigojimų iš LRT vadovo visiems darbuotojams dėl jų dabartinio statuso ir ateities teisėtų lūkesčių neteko išgirsti,“ – savo įspūdžiais apie antradienį vykusį LRT darbuotojų ir vadovybės susitikimą dalinosi D.Radzevičius.
LŽS mano, kad sunku tikėtis aukštų kokybės standartų, kuomet net visuomeniniame radijuje ir televizijoje dirbantys žmonės iš esmės neturi jokio tvirto socialinio pagrindo – gaudami autorinius honorarus už savo darbą kūrybiniai darbuotojai neturi jokių teisių į socialines garantijas, kurias turi pagal darbo sutartis dirbantys žmonės atostogų laikotarpiu, ligos atveju ar išeidami į pensiją.
Sveikintina iniciatyva kasmet LRT administracijai su Kūrybinių ir techninių profesinių sąjungų atstovybės vadovais tartis dėl darbuotojų darbo užmokesčio didinimo ir kitų socialinių klausimų. Deja, paskutinį kartą tai buvo realiai padaryta dar 2004 metais. Tačiau demokratinėje visuomenėje, kokia save laiko ir Lietuva, socialinis dialogas nuolat vyksta net ir komercinėse struktūrose.
Daugelyje valstybių visuomeninis transliuotojas laikomas etalonu komercinėms žiniasklaidos priemonėms. Visiems suprantama, kad kūrybiškumas ir vidinė žurnalistų laisvė bei nepriklausomybė yra tik butaforija, jei žurnalistas turi tik minimalias arba neturi jokių socialinių garantijų. Tuomet jis gali tapti priklausomas nuo siaurų žinybinių ar kitų interesų, nes išlieka nuolatinė baimė prarasti darbo vietą. Todėl profesinė branda ir socialinės garantijos – pagrindiniai laisvos, kūrybiškos ir nepriklausomos žurnalistikos garantai.
Apmaudu, kad šiandien, kai visos formaliosios valdžios – Seimas, Vyriausybė ir teismai – jau yra susikūrę pakankamai saugias garantijas sau, tačiau iš biudžeto išlaikomas Lietuvos radijas ir televizija („ketvirtoji valdžia“) labiau panašėja į komerciniais, o ne visuomeniniais interesais grįstą žiniasklaidos priemonę.
Visgi LŽS vertina tai, kad LRT administracija siekia taupyti turimas lėšas arba investuoti pinigus į naują įrangą, darbuotojų kvalifikacijos kėlimą ir kitus reikiamus dalykus. Tačiau už radijo bei televizijos reklamą gaunamas pajamas derėtų investuoti ir į paprastus LRT darbuotojus. LŽS tikisi, kad artimiausiu metu LRT vadovybė atsižvelgs į darbuotojų pasiūlymus. Tai padėtų ne tik bendrai spręsti susiklosčiusią situaciją, bet ir išvengti galimų protesto akcijų ar streikų.
