A.černiauskas: ko linkiu visiems ir sau

Žinoma, šalies gyvenime matome nemažai praradimų, trūkumų, skaudulių, ir ne tik matome, bet ir pilietiškai į juos reaguojame. Vis dėlto nesutiktume, kad besibaigiantys 2005 metai buvo visiems Lietuvos žmonėms, tarp jų – ir mums, profsąjungininkams, nesėkmingi.


Profsąjungų veikloje ir visuomenės požiūryje į profsąjungas jau atsispindi ir teigiami poslinkiai. Pirmą kartą po nepriklausomybės paskelbimo pradėjo kilti profesinių sąjungų „reitingai”. Pagaliau ne mažėja, o daugėja profsąjungos narių, kuriasi naujos organizacijos. Iki šiol pasidalijęs į tris, dažnai priešiškus, centrus, šalies profsąjungų judėjimas žengė pirmuosius žingsnius link bendradarbiavimo, vienijimosi.


Su mumis vis labiau skaitosi valdžios institucijos. Pirmą kartą valstybės biudžete skirta lėšų profsąjungų plėtrai. Vyriausybė, darbdaviai, visuomenė per žiniasklaidą vis dažniau išgirsta motyvuotą ir principingai reiškiamą mūsų poziciją atlyginimų, pensijų, pašalpų klausimais – ne tik išgirsta, bet ir vis dažniau į ją atsižvelgia.


Tiesa, dar sunkiai sekasi užmegzti dialogą su kai kuriomis LR Seimo frakcijomis, dažnai nerandame bendros kalbos ir su mūsų „kuratoriumi” Seime – Socialinių reikalų ir darbo komitetu.


Aktyvėja profsąjungų veikla regionuose, taip priartėjama prie darbuotojų, jų konkrečių reikmių. Siekiame, kad darbuotojų interesams būtų galima efektyviau atstovauti per rajonų, miestų, apskričių savivaldybes. Todėl tikimės iš valdžios gautų lėšų paremti regionų ir LPSK atstovybių juose veiklą dar ateinančiais metais.


Tampa konstruktyvesnis bendradarbiavimas su darbdavių organizacijomis, pačiais darbdaviais, nors, turime pripažinti, čia dažnai tenka daug padirbėti, pasiderėti, tiesą sakant, ir pakovoti. Nes dar labai dažni atvejai, kai darbdaviai trukdo steigti profsąjungas, persekioja jų aktyvą.


Profsąjungų bendradarbiavimas su kolegomis iš užsienio pamažu įgyja ne labdaros prašytojų ir gavėjų santykius, o tampa partnerišku bendradarbiavimu rengiant ir realizuojant projektus, plėtojant konkrečią abiem pusėms naudingą veiklą. Mokomės gyventi Europos Sąjungoje, bet turbūt dar ir per menkai išnaudojame šios naujos realybės teikiamus pranašumus.


Optimistiškai galėtume vertinti ir daugiau faktų, žvelgdami į kai kurių aktyviai ir produktyviai dirbančių šakinių bei regioninių profsąjungų  veiklą. Tačiau turime matyti ir tai, kad tų pačių šakų ir pirminių organizacijų lygmenyje dar yra ir nemaža sąstingio, susijusio su senu, nuo tarybinių laikų išlikusiu profsąjungos kaip pašalpų dalintojos įvaizdžiu. Vietose dar labai dažnai „pravalgoma” didžioji dalis nario mokesčio, nors trūksta lėšų šakinių profsąjungų vadybai, teisinei pagalbai stiprinti. Dar labai nedaug etatinių (taigi nuo darbdavio mažiau priklausomų) pirmininkų turime ir pirminėse organizacijose.


Atsakomybę už per lėtą šių ir kitų problemų sprendimą, žinoma, turime prisiimti mes, LPSK vadovai ir centro darbuotojai. Tačiau ta atsakomybe turi dalytis ir visi 26 Konfederacijos nariai – šakinės profsąjungos, kurios dažnai greitos pabarti LPSK „centrą”, bet negreitos teikti konkrečių pasiūlymų rengiamiems įstatymų projektams. Vengiama teikti elementarią informaciją Konfederacijos centrui, nors visi žino, kad informacija – būtina bendrų ir efektyvių sprendimų priėmimo sąlyga.


Trumpame naujametiniame žodyje neišdėstysi nei visų niuansų, nei problemų. Apie jas mes nuolat kalbame LPSK valdybos posėdžiuose, kituose forumuose, taip pat gana dažnai 2005 metais vykusiuose susitikimuose su profsąjungomis, su daugelio rajonų ir miestų visuomene vadinamųjų profsąjungų dienų renginiuose. Apie jas kalbėsime ir eiliniame ataskaitiniame rinkiminiame LPSK suvažiavime, kuris vyks ateinančių metų gegužės 6 d. Vilniuje.


O dabar leiskite, bičiuliai profsąjungininkai, visi laikraščio skaitytojai, pasveikinti Jus ir Jūsų artimuosius su ateinančiais 2006-aisiais metais. Tegul jie bus Jums darbingi ir laimingi, teatneš kuo mažiau praradimų.


To linkiu visiems ir sau!


Artūras Černiauskas
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas