Naujienos

– Lietuvos darbo biržos direktorius užsiminė apie minimalų nedarbo mažėjimą, tačiau susilaikė nuo konkrečių prognozių. Gal to ryšitės jūs?

– Visų pirma nors nedarbas šalyje 4 mėnesius iš eilės mažėja vos dešimtosiomis procento dalimis, tai jau yra šiokia tokia tendencija. Be to, birželį pasiūlyta 17 tūkst. laisvų darbo vietų (ir visuose sektoriuose), kai pavasarį tokių būta vos apie 10 tūkst. Gal tai nulemia sezoninis mūsų ekonomikos pagyvėjimas, tačiau yra nors šioks toks pagyvėjimas darbo rinkoje.

Deja, artimiausių metų prognozės išlieka niūrios. Aišku, tokios bedarbių „lavinos“, kaip 2009 m., jau nebebus, tačiau darbo neturinčių žmonių armija dar padidės. Ir ypač – šį rudenį bei kitų metų pavasarį. Prognozuojame, kad tuomet bedarbių gali padidėti iki 340–345 tūkst. Ir, deja, nuo Lietuvos daržo biržos (LDB) ir net nuo mūsų Vyriausybės veiksmų iš esmės nelabai kas priklausys. Nedarbą mažins tie ekonomikos sektoriai, kurie susieti su eksportu, bei didėjantis mūsų šalies investicinis patrauklumas. Tad mūsų ekonomikos gerovė, o kartu ir mažėjantis nedarbas didele dalimi priklausys nuo to, kaip greitai po krizės atsigaus Vakarų pasaulis.

– Bet, sutikite, ir 324 tūkst. bedarbių yra labai daug.

– Man, kaip analitikui, nerimą kelia ne šis grėsmingas skaičius, o už jo slypinčios dar grėsmingesnės trys tendencijos.

Pirmoji: nuosekliai didėja ilgalaikių (nedirbančių 12 mėnesių ir ilgiau) bedarbių skaičius. Jų jau priskaičiuojama apie 100 tūkst., o tai – kone kas trečias bedarbis. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad labai silpnėja tokių iškritusių iš darbo rinkos žmonių darbo motyvacija. Jie paprasčiausiai praranda įprotį... dirbti. Be to, nuvertėja (pasensta) jų žinios bei kompetencija. O kur dar socialinis–psichologinis klimatas šeimoje ar santykiuose su draugais: nedarbas juk neigiamai veikia ir patį bedarbį, ir jo artimuosius. Tačiau, kaip pastebite, prašančiųjų išmaldos gatvėse nedaugėja.

Priežastis paprasta: dauguma tų ilgalaikių (o ir trumpalaikių) bedarbių turi kažkokius darbus ar verslus. Aišku, nelegalius. Tad ne veltui LDB neseniai paskelbė savo prognozes, kad kas trečias bedarbis yra tik tariamas, besiregistruojantis teritoriniuose LDB skyriuose tik tam, kad gautų visas bedarbiui priklausomas privilegijas. Juk tai – ir bedarbio pašalpa, ir valstybės sąskaita mokami įnašai „Sodrai“, ir t. t. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad dėl tokių žmonių šešėlinė ekonomika tik dar labiau plėsis.

Mes su mūsų ganėtinai „drumsta“ nedarbo situacija artėjame prie ES autsaiderės Rumunijos. Tačiau vėl „ištraukti“ žmones, įpratusius prie nelegalaus darbo ir tokių pat pajamų, į legalų darbą bus ganėtinai sunku.

Antroji tendencija yra tokia: nuosekliai mažėja skaičius asmenų, gaunančių nedarbo draudimo išmokas. Šiuo metu jų negauna jau kas penktas bedarbis. Mat neturėdami reikiamo darbo stažo, žmonės neturi teisės ir į atitinkamas bedarbiams skiriamas išmokas. Tokie žmonės patenka į uždarą skurdo ratą: nėra nuolatinio darbo – nėra ir pajamų, o LDB teritoriniai skyriai negali mokėti net bedarbio pašalpos. Laikas eina, motyvacija dirbti vis mažėja, ir tokie bedarbiai vis labiau stumiami į gyvenimo dugną arba, kaip jau minėjau, į šešėlinės ekonomikos gniaužtus. Toks procesas virsta vos ne „šeimynine ranga“: šių asmenų vaikai dėl lėšų trūkumo arba negali gauti reikiamo išsilavinimo (korepetitoriai mokykloje bei mokslas aukštojoje paprastai nepigiai kainuoja), arba taip pat renkasi tėvų kelią. Todėl didėja socialinė įtampa visuomenėje, nes valstybė tūkstančiams ilgalaikių bedarbių nelabai kuo gali padėti.

Ir trečioji grėsminga tendencija yra ta, kad net apie 40 proc. visų šalyje registruotų bedarbių yra tiesiog „geri žmonės“. Tai yra, žmonės be profesijos arba atstovai tų specialybių, kurios šiuo metu nėra paklausios. Deja, kapitalizmo santvarkoje viskas kinta gana dinamiškai ir prisitaikyti prie pokyčių – kiekvieno iš mūsų pareiga. Juk visa ES kovos su nedarbu programa ir yra orientuota būtent į aktyvią laikinai nedirbančio žmogaus poziciją. O būtent: nedarbo laikotarpis kiekvienam bedarbiui – tai laiko tarpas, per kurį jis privalo įsigyti naują specialybę arba perprofiliuoti jau turimą.

Na, dar kiek pailsėti, apmąstyti esamą situaciją ir energingai keliauti pirmyn – ieškoti naujo darbo. Juk ne veltui Vakarų Europos šalyse bedarbio pašalpa penktadaliu viršija valstybės minimalų darbo užmokestį, nes tai – savotiška dirbančių piliečių solidarumo parama laikinai darbo neturintiems tėvynainiams. Ir drauge skatinimas: keiskitės, tobulėkite, tik nebūkite pasyvūs. O pas mus ir toliau žmogus atleidimą iš darbo vertina kaip didžiausią tragediją jam ir jo šeimai. Toks pasyvumas tiesiog žlugdo tūkstančius mūsų bedarbių.

Todėl prognozuojame, kad 2013 m. šalyje bus apie 200 tūkst. bedarbių, tačiau nemaža dalis iš jų bus nereikalingi atsigaunančiai Lietuvos ekonomikai, nes per tą laiką jie nebus įgiję paklausių tuomet specialybių. Taip ir iš darbo rinkos, ir iš visuomenės (anksčiau ar vėliau) iškris šimtai tūkstančiai asmenų, kurie galėtų susirasti legalų darbą. Ir bijau, kad tokie asmenys net braškių skinti į Angliją ar Skandinaviją nevyks. O kam? Jei jiems atrofavosi motyvacija dirbti čia, ji neatsiras niekur.

– Tačiau ar galime pasakyti, kad sąvartynų gyventojai ar tie, kurie periodiškai tikrina konteinerius miestuose, nedirba?

– Aišku, jie dirba. Juk dirbti (veikti) ir gauti už tai atlygį nori visi. Na, beveik visi. Dirba ir užsidirba ir jūsų paminėtų kategorijų asmenys. Juk kas suskaičiuos, kiek tie vadinamieji „bomžai“ per pastaruosius 20 metų surinko ir pardavė butelių, popieriaus bei metalo? Neabejoju: skaičiai turėtų būti įspūdingi.

Tačiau problema štai kokia: kaip tuos asmenis grąžinti į visuomenę? Dabar benamiai su ja bendrauja tik per piniginius ženklus, o kaip grąžinti tokius žmones į civilizuotą gyvenimą – ir yra problema. O kiek yra tokių, kurie tik pora laiptelių aukščiau už juos: jie (kol kas) konteineriuose nesirausia, tačiau kokia nauda (ir jiems patiems, ir jų artimiesiems), jei šie per dienas trainiojasi po namus? Mūsų institutas siūlytų sekti Vakarų pavyzdžiu: tokiems asmenims susiradus darbą, iš karto „nenurėžti“ visų socialinių pašalpų, o daryti tai pamažu. Juk bet koks darbas, o juo labiau – pradėtas po ilgos pertraukos, yra daugiau ar mažiau sunkus. Antraip bus auginama armija socialiai pasyvių (kiti pasakytų – tinginių) asmenų, kurie verčiau tenkinasi mažomis socialinėmis pašalpomis, nei aktyviai ieško darbo, o jį radę stengiasi įsitvirtinti.

Aišku, galima griežtai pasakyti: visuomenei nusispjauti į tokius „nevykėlius“. Tai padaryti būtų paprasta (tik, aišku, nehumaniška), jei tokių žmonių Lietuvoje būtų nedaug. Tačiau, pabrėžiu, jų yra ganėtinai daug. Taigi arba visuomenė (valstybės aparato, šiuo atveju LDB, padedama) stengsis juos grąžinti į visuomenę, arba ilgalaikių bedarbių tik daugės. O juos vis tiek turės kažkas – artimieji, bažnyčia, valstybė – vienaip ar kitaip išlaikyti. Jie jau seniai susitaikė su esama padėtimi: butelis pigaus alaus, kelios cigaretės, kažko užkrimsti – ir man per dieną to pakanka... Tik ar mes to norime?

Pagaliau neužmirškime ir mūsų visuomenės demografinės sudėties: jaunų žmonių vis mažėja (ir pirmiausiai – dėl emigracijos į Vakarus), o pagyvenusių – tik daugėja. Greitai pasieksime tokią ribą, kai vienas dirbantysis turės išlaikyti vieną nedirbantįjį. Ar tai pakels mūsų skurdi socialinė sistema? Juk ir dabar pensininkai dejuoja dėl sumažintų pensijų. O kas bus ateity? Tad išeitis, kartoju, tik viena – visaip ugdyti laikinai esančių be darbo žmonių socialinį aktyvumą jų pačių ir jų artimųjų labui. Pagaliau ir tų, kurie dirbo ir dirbs visą gyvenimą, labui.

– O ką toks nedarbas reiškia Lietuvos ekonomikai?

– Klestinčią šešėlinę ekonomiką (nemaža dalimi ir minėtų asmenų dėka) jau paminėjau. Gaila tik, kad aukščiausi šalies pareigūnai su ja kovoja vien liepsningomis frazėmis. O juk ji veikia ir visą legalią ekonomiką, ir, aišku, darbo santykius. Juk vien nuo 2008 m. gaunančių vienokias ar kitokias socialines pašalpas asmenų skaičius išaugo 4 kartus – iki 180 tūkst. asmenų. Įsivaizduojate, kad visi kokio Panevėžio ar Šiaulių gyventojai – vien išlaikytiniai.

O per metus dėl nedarbo Lietuvos ekonomika nesukuria vertės maždaug už 30 mlrd. Lt. Ir tai skaičiuojant minimaliai – jei visi bedarbiai dirbtų tik už minimalią algą. Žodžiu, nuostoliai dėl šios mūsų socialinės piktžaizdės – kolosalūs. Tik mūsų valdančiųjų dėmesys tam, deja, nėra tokio pat masto.

– Mes vis kalbame apie bendrą bedarbių masę. O kokia ji struktūriškai?

– 57 proc. bedarbių yra vyrai. Jaunimo iki 25 metų – jau arti 50 tūkst. Vien per šį birželį (daugiausiai dėl aukštųjų mokyklų absolventų) į LDB teritorinius skyrius kreipėsi 24 tūkst. potencialių bedarbių. Tad naudodamasis proga aš kreipiuosi į stojančiuosius į aukštąsias mokyklas ar kitur ieškančius amato: gerai ištyrinėkite pasirinktą specialybę. O gal po 3 ar 4 metų tokių specialistų nebereikės? Dar būtinai pasidomėkite, kokios, be jūsų pasirinktos, yra gretutinės, jums artimos ir nesunkai išmokstamos profesijos? Diplomai darbdavių jau nebedomina: jiems reikia motyvuotų, aktyvių ir paklausią specialybę (čia ir dabar) įgijusių jaunų žmonių. Antraip ir šiemet stojantieji po kelerių metų varstys darbo biržų duris, kaip tai dabar daro nemaža dalis šiemečių absolventų.

– Kaip vertinate LDB veiksmus?

– Deja, LDB yra truputį sukaustyta esamos situacijos: bedarbių skaičius tik didėja (visus šiuos metus), o pinigai šiai socialinei sferai numatyti dar pernai šių metų biudžete. Vadinasi, didesniam bedarbių skaičiui LDB turi dalinti tą pačią nekintamą pinigų sumą. Juk ir taip pagal bedarbių pašalpų dydį mes esame paskutiniai visoje ES.
Nors tiek gerai, kad naujoji LDB vadovybė stengiasi giežčiau kontroliuoti ir veiksmingiau paskirstyti pinigų srautus. Tačiau iki šiol blogai organizuojami viešieji darbai – čia yra daug galimybių piktnaudžiauti. Ypač, jei tuos viešuosius darbus organizuoja privačios įmonės.

– O kaip apibūdintumėte mūsų darbo rinką? Tai yra tuos, kurie dirba?

– Deja, mūsų darbo jėga (te niekas neįsižeidžia už šį terminą), palyginti su Vakarų, yra be galo pasyvi ir pasižymi žemu darbo našumu. Ir tokie mes esame visus 20 Nepriklausomybės metų. Tik trinktelėjo pasaulinė krizė, ir paaiškėjo, ko tėra verti tie „Baltijos tigrai“. Tiesa, estai dar kiek atsilaikė, o mes...

Tad kol mūsų ir dirbantieji, ir laikinai nedirbantys bus socialiai pasyvūs, nemotyvuoti, nesieks rytoj stengtis gyventi geriau nei šiandien, nieko gero nebus. Nei atskiriems individams, nei visai mūsų visuomenei apskritai. Aš jau nekalbu, kad pagal darbo našumą mes atkakliai laikomės ES vidurkyje, o ir tas darbo našumas pas mus didėja dažniausiai vien dėl naujos technikos. O jos išlaisvinti žmonės neretai atsiduria gatvėje, atsiprašau, teritoriniame LDB skyriuje...

– O ko šioje srityje Lietuva galėtų pasimokyti iš Vakarų?

– Pirmiausiai – ginti savo nacionalinius interesus. Visur. Štai pavyzdys: neseniai TVF paskelbė, girdi, Lietuvoje Skandinavijos bankai piktnaudžiauja savo monopoline padėtimi... O šalies valdžia to nematė? Dar veikiant Ignalinos AE paaiškėjo, kad mes gerokai permokame už elektros energiją. Iš valdžios – ir vėl tyla. O koks mūsų viešojo sektoriaus, kaip darbdavio (mūsų kalbamu atveju), efektyvumas? Štai Vokietijoje per krizę nedarbas padidėjo vos... 0,1 proc., o pas mus – kone tris kartus! Ką tai liudija: visas viešasis sektorius (su valstybės aparatu priešakyje) dirba labai neefektyviai. Bent jau darbo santykių srityje.

Arūnas Marcinkevičius, „Savaitė“