Inga Ruginienė: nesame drąsūs, Vyriausybė nuolat tuo naudojasi

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkės Ingos Ruginienės interviu leidiniui „Lietuvos sveikata“. Kalbino žurnalistė Deimantė Gruodė.

Praėję metai buvo paženklinti streikų: į gatves išėjo mokytojai, medikai, kitų profesijų atstovai. Kaip galvojate, ar šiemet bus kiek ramiau?
– Kadangi šie metai – rinkiminiai, jie bus pakankamai sudėtingi ir atneš daug permainų. Dėl to mums, profsąjungoms, tikrai bus ką veikti. Jau ruduo parodė, kad Seimo nariai labai nori būti matomi, girdimi, teikia įvairias iniciatyvas, projektų pakeitimų siūlymus. Tačiau darbuotojų poreikiai tikrai nėra patenkinti. Pernai susikoncentravome ties žemiausiais atlyginimais. Buvo sudaryta garsioji Viešojo sektoriaus strategijos kūrimo darbo grupė, kelis mėnesius praleidome kiekvieną savaitę intensyviai susitikdami. Kalbėjome, ką daryti su viešuoju sektoriumi, kuris nepagrįstai nuvertintas. Atlyginimai, lyginant, kokios kvalifikacijos dirbantieji ir kokie jiems keliami reikalavimai, ženkliai per maži. Jau ne vieną kartą spaudėme raudoną mygtuką ir sakėme, kad tokia situacija toliau tęstis nebegali. Modernioje Europoje investuojama į viešąjį sektorių, idant teikiamos paslaugos būtų maksimaliai kokybiškos, greitos ir patogios gyventojams. Be tokių investicijų mes trypčiojame vietoje ir geidžiamo efekto nesulaukiame. Turėjome dideles derybas su Vyriausybe ir matėme, kad pakankamo lėšų kiekio ši tikrai neskiria ir net nemato tokių galimybių.

– Seime užregistruotas siūlymas merų atlyginimus „pririšti“ prie vidutinio darbo užmokesčio savivaldybėse – ar tai išspręstų sunkiai besiverčiančių gyventojų rūpesčius?
– Svarbiau kalbėti apie skirtumą tarp žemiausios grandies darbuotojų ir vadovo atlyginimų. Kadangi toks „pririšimas“ prie minimalaus ar prie vidutinio darbo užmokesčio yra vienas indeksavimo būdų, kitaip tariant, tiems žmonėms atlyginimas vienu ar kitu modeliu kas metai didės, priklausomai nuo ekonominės situacijos. Tačiau tai nesprendžia socialinės atskirties problemų. Socialinę atskirtį formuoja didžiuliai skirtumai tarp žemiausios ir aukščiausios grandies darbuotojų atlyginimų. Šiandien skirtumai Lietuvoje – penki šeši kartai, tam tikruose sektoriuose radome ir septynis aštuonis kartus. Tai protu nesuvokiama, kai Europos Sąjungoje tarp žemiausios ir aukščiausios grandies atlyginimų yra normalus trijų ar trijų su puse kartų skirtumas.

– Medikai prakalbo apie idėją sukurti rūmus, savotišką profesinę savivaldą – kaip vertinate tokią galimybę?
– Teigiamai vertinu norą aktyviai dirbti profesinėje srityje ir mūsų, kaip Profesinių sąjungų konfederacijos, didžiausia svajonė, kad darbuotojai pradėtų teikti iniciatyvas, idėjas ir aktyviai veiktų nelaukdami, kol kas nors viską padarys už juos, kad galvotų, kaip geriau ir optimaliau sukurti sistemą, kad viskas veiktų it naujas variklis. Tiesa, negaliu pasakyti, jog galėčiau aiškiai matyti būtent tokį darinį, bet reikėtų aiškiai išgirsti ir žinoti, kokias jo funkcijas patys mato. Nes jeigu tai yra tokio darinio sukūrimas tik dėl sukūrimo, jis neveiks. Bet jeigu žmonės bus aktyvūs ir gins savo teises, prasmės tikrai matau.

– Jie, matyt, nori perimti ir licencijavimo funkcijas, kurios dabar yra Akreditavimo tarnybos rankose?
– Bet matote, kad valstybės požiūris keičiasi – visa tai turi būti valdžios rankose. Gerai tai ar blogai, nežinau. Viskas priklauso nuo valstybės požiūrio ir tikslų. Jei valstybė numatė, kad ji pati turi reguliuoti licencijavimą ir kontroliuoti, kaip yra vykdomos šios funkcijos, tuomet turime tam paklusti.

– Bet ar medikų bendruomenei pakaks vienybės ir ryžto sukurti tokią struktūrą?
– Tik solidarumas ir vienybė gali padėti pasiekti tikslą. Deja, ne visi darbuotojai dar tą supranta. Jeigu suprastų, kad tik susivieniję gali ko nors pasiekti, iš tikrųjų būtų pakankamai didelė grėsmė Vyriausybei. Nes girdimas balsas visada turi didelę įtaką. Tą parodė mokytojai. Medikai irgi yra viena aktyviausių bendruomenių ir labiausiai susivienijančių. Labai tikiuosi, kad ir kiti sektoriai seks šiais pavyzdžiais.
Toliau turime numatyti atlyginimų didėjimo tendenciją, nes medikai yra aukščiausios kvalifikacijos ir geidžiamiausi darbuotojai užsienio šalyse. Jau turėjome geriausių specialistų didelį nutekėjimą į užsienį. Gaila, kad leidome tam atsitikti. Mūsų mokymo įstaigos yra aukščiausios kokybės ir šiuos specialistus turime sulaikyti Lietuvoje. Vėlgi daug kalbame apie šešėlį, vokelių sistemą, kyšių davimą… Skaidri sistema įmanoma tuomet, kai žmogus, atidavęs pusę gyvenimo mokslams, turi gauti adekvatų atlyginimą.
Yra tam tikras laiko rezervas, kol duodame pasitikėjimo balą Vyriausybę ir laiko įgyvendinti tam tikrus spendimus bei įvykdyti pažadus. Bet laikas yra ribotas ir rezervuotas. Jeigu pažadai nevykdomi, jei matome, kad yra tik bandymai sukurti daug darbo grupių ir imituoti procesą, tuomet neatmetame ir kitų būdų daryti spaudimą ir ginti savo teises.

– Matėme brolių latvių pavyzdį, kaip jų medikai kovojo už didesnius atlyginimus. Ar esame tokie pat aistringi kovotojai?
– Vienareikšmiškai nesame drąsūs. Dėl to Vyriausybė nuolat tuo naudojasi. Jei būtume drąsūs, aktyvūs ir aktyviai kovotume už savo teises, mūsų balsas būtų vienas pagrindinių sprendžiant vieną ar kitą klausimą. Abejonių nekiltų ir Vyriausybė niekada nedrįstų priimti vienašališkų sprendimų, žinodama, kad už nugaros stovi aktyvi bendruomenė, kuri gali bet kada reaguoti.

– Kam prognozuotumėte pergalę šiais metais vyksiančiuose Seimo rinkimuose?
– Kol kas sunku prognozuoti, nes politinis gyvenimas margas ir dar yra pakankamai daug laiko – beveik metai. Gali daug kas pasikeisti. Patirtis rodo, kad dažniausiai pokyčiai vyksta du tris mėnesius iki rinkimų. Nesvarbu, kas laimės, svarbu, kad ateitų tie, kurie norės investuoti į viešąjį sektorių ir apskritai į darbuotojų gerovę, į gerų paslaugų teikimą. Tie, kam iš tikrųjų rūpės, kaip jaučiasi darbuotojas ir kiek jis uždirba.

Šaltinis