Lietuva vis dar turi nemažai bėdų dėl socialinio dialogo. Visuose lygiuose – įmonių, sektorių ir nacionaliniu. Nors daug senesnių demokratinių šalių, trišalis dialogas tarp darbuotojų, darbdavių ir valdžios atstovų daug metų matomas kaip naudinga priemonė geriausiems sprendimams pasiekti, Lietuvoje į tai dažnai žiūrima kaip į erzinantį formalumą.

Dar daugiau – dažnai nėra tiksliai suprantama, kas tai yra, ir neretai socialinis dialogas painionajamas su pilietiniu dialogu (angl. civic dialogue) – net ir valdžios institucijų. Dėl to kyla nesusipratimų. Taigi, Europos Sąjungoje socialinis dialogas turi kur kas didesnę galią prisidedant prie sprendimų priėmimo. Kadangi darbdaviai ir darbuotojai užima esmines pozicijas ekonomikoje, laikoma, kad tarp jų atstovų pasiektas susitarimas bus tvarus ir ilgalaikis, užtikrinantis pusiausvyrą tarp abiejų ekonomikos ramsčių interesų. Žinoma, konsultacijų kokybė – kitas klausimas. Pavyzdžiui, neužtenka vien formaliai susitikti ir pastatyti prieš faktą, kaip viskas vystysis toliau – darbuotojų atstovams turi būti suteikta reali galimybė ir visa reikalinga informacija, kad šie galėtų tinkamai išanalizuoti informaciją ir pateikti savo pasiūlymus.

Tuo metu pilietinis dialogas yra kur kas platesnė (ir margesnė) sąvoka. Pastaroji apima konsultacijas su įvairiomis suinteresuotomis visuomenės grupėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis, bendruomenėmis, savanoriškomis organizacijomis ir kita. Nors tai taip pat svarbu ir būtina sveikai demokratijai, pilietinis dialogas ES sistemoje neturi tokio „svorio“ kaip socialinis, o pilietinės visuomenės organizacijų statusas lemia, kad jos gali menkiau paveikti sprendimus nei profesinės sąjungos.

Sonata Samoškienė, Naftininkų profesinė sąjunga