Spalio 22 d., antradienį, vyko profesinių sąjungų susitikimas su įvairių Europos Komisijos generalinių direktoratų atstovais dėl šalies ES Tarybos rekomendacijų įgyvendinimo pažangos, Europos semestro bei kitos Lietuvos ekonominės situacijos analizės. Pastarąją planuojama paskelbti 2020 m. vasarį arba kovą.

Pirma, džiugu, dėl rekomendacijų Lietuvai, nes dažnai profesinės sąjungos ir Europos Komisija įvardija panašius prioritetinius iššūkius, kas tampa papildomu argumentu derybose su Vyriausybės bei darbdavių organizacijų atstovais.

Pagal dabartines aplinkybes Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija išskirtų šiuos pagrindinius aspektus:

Biudžetas ir mokesčiai. Profesinės sąjungos remia EK poziciją, kad būtina mažinti darbuotojų apmokestinimą ir perkelti didesnę jų dalį ant ekonominiam augimui mažiau kenkiančių mokesčių. LPSK siekia realių progresyvių mokesčių. Neteisinga, kad kapitalas (dividendai, nekilnojamasis turtas) vis dar nėra tinkamai apmokestinti. Be to, vienas kitų siūlomų šaltinių – aplinkosaugos mokesčiai Lietuvoje ilgai nepasiekia ES vidurkio. Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija adekvataus kapitalo apmokestinimo bandė pasiekti ne kartą. Tai labai svarbu mažinant itin aštrią ekonominę ir socialinę nelygybę Lietuvoje bei surenkant pakankamai lėšų į biudžetą viešosioms paslaugoms tinkamai finansuoti. Per ankstesnę mokesčių reformą dėl lobizmo politikams, spaudimo šiam sprendimui pritrūko politinės valios. Tikimės, kad galbūt su šiuo biudžeto svarstymu tai pagaliau pavyks.

Atlyginimai. LPSK ne kartą išreiškė nerimą, kad didelė dalis darbdavių įvairiuose sektoriuose, siekdami ekonominio augimo, nepaliauja remtis pigia darbo jėga, o ne investuoja į inovacijas ar siekia kurti pažangius, aukštesnės pridėtinės vertės produktus ir paslaugas. Viena vertus, tai privedė prie to, kad „importuojama“ pigesnė ir mažiau reikli darbo jėga iš trečiųjų šalių, ypač iš Ukrainos ir Baltarusijos, ir taip dempinguojamas darbo užmokestis bei darbo sąlygos, kita vertus, kai galiausiai toks modelis iki galo išsikvėps, Lietuva atsidurs dar prastesnėje konkurencinėje padėtyje. Būsime praradę daug laiko vengdami investuoti į inovacijas ir žmogiškuosius gebėjimus, kas neigiamai veiks Lietuvos gyventojus bei stabdys bendrą augimą.

Nepakankamas finansavimas. Viešasis sektorius ir toliau nesulaukia adekvačių lėšų. Dėl to kai kuriuose itin svarbiuose sektoriuose susidarė itin sudėtinga padėtis. Nepaisant pasirašytų šakinių ar net nacionalinių kolektyvinių susitarimų, į pažadus žiūrima lanksčiai ir žadėtų lėšų neskiriama. (Vieni aiškiausių pavyzdžių – švietimo darbuotojai, ugniagesiai gelbėtojai, rimtai svarstantys galimybę rengti protestus ar net streiką.)

Socialinis dialogas tebėra per silpnas visuose lygiuose. Socialiniai partneriai nėra pakankamai įtraukiami į sprendimų priėmimą, nors tai užtikrina tarptautinė teisė (dažnai tinkamai net nesuvokiama, ką reiškia socialinių partnerių statusas). Kolektyvinių sutarčių vis dar per mažai – ypač privačiame sektoriuje. Be to, dažnai jos būna „bedantės“, nes darbdaviai vengia prisiimti realių finansinių įsipareigojimų darbuotojams. Pažymėtina, kad tinkamą atstovavimą darbuotojams silpnina ir persidengianti reprezentacinė sistema tarp profesinių sąjungų ir darbo tarybų. Deja, Lietuvoje socialinis dialogas matomas kaip trukdis, o ne kaip galimybė konstruktyviai siekti geriausių tvarių sprendimų.

Susitikime dalyvusi Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos atstovė Eglė Žukauskaitė, informuodama apie švietimo sektorių, pažymėjo, kad 2018 m. švietimo sektoriuje buvo pradėta įgyvendinti struktūrinė reforma. Tuomet pasikeitė darbo apmokėjimo ir mokymo lėšų apskaičiavimo, paskirstymo ir panaudojimo tvarkos, pereita prie mokytojų etatinio darbo apmokėjimo modelio ir nuo mokinio prie klasės krepšelio finansavimo metodikos. „LŠMPS sveikina tokius struktūrinius pokyčius, kurie buvo būtini sistemai subalansuoti ir aiškiai struktūrizuoti, tačiau pastebime, kad nerealu tokią kompleksišką reformą įgyvendinti per kelis mėnesius. Sistema pasikeitė iš esmės ir, tik pradėjus ją taikyti praktiškai, atsiskleidė jos netobulumai, kuriuos imta taisyti“, – sako E.Žukauskaitė.

Anot jos, galima teigti, kad, nors reformos įgyvendinimas tebevyksta, tai yra žingsnis į priekį. Socialinis dialogas švietimo sektoriuje plėtojamas ne vienerius metus, o bendras darbas su socialiniais partneriais yra vertinamas ir duoda akivaizdžių rezultatų. 2017 m. pirmą kartą Lietuvos istorijoje pasirašyta švietimo ir mokslo šakos kolektyvinė sutartis (atnaujinta 2019 m.)

Taip pat LMŠMPS atstovė su svečiais iš EK pasidalino nerimą keliančiais ženklais, kurie artimiausiu metu gali privesti prie švietimo sektoriaus darbuotojų streiko. 2020 m. valstybės ir savivaldybių biudžeto projekte nenumatyta pakankama lėšų dalis, kuri reikalinga švietimo ir mokslo šakos kolektyvine sutartimi priisimtų Vyriausybės finansinių įsipareigojimų švietimo sektoriaus darbuotojams įgyvendinimui. Dėl to LŠMPS buvo priversta pradėti pasiruošimo streikui teisines procedūras.

Tuo metu Lietuvos valstybės tarnautojų, biudžetinių ir viešųjų įstaigų darbuotojų profesinės sąjungos (LVTPS) pirmininkė Irena Petraitienė teigia, kad naujausiose EK rekomendacijose iškelti iššūkiai Lietuvai (pajamų nelygybės ir skurdo mažinimas, įtraukaus augimo užtikrinimas ir investicijų didinimas ypač į žmogiškąjį kapitalą, našumo bei darbo jėgos pasiūlos didinimas) tiesiogiai ir netiesiogiai veikia jos atstovaujamus valstybės tarnautojus bei biudžetinio sektoriaus darbuotojus.

„Vienas iš pagrindinių Europos ekonominio semestro tikslų – pajamų nelygybės mažinimas. Mes to siekiame per nuolat gerėjantį socialinį dialogą su Vyriausybe. To pavyzdys – pasirašius su Vyriausybe 2019 ir 2020 m. Nacionalinę kolektyvinę sutartį bei šakines kolektyvines sutartis, suderėtos papildomos socialinės garantijos ir darbo užmokesčio didinamas mažiausiai uždirbantiems šio sektoriaus darbuotojams“, – teigiamą poslinkį pamini I.Petraitienė.
Vis tik ji kartu pažymi, kad Vyriausybė LVTPS nėra įtraukusi į ES Semestro nuostatų įgyvendinimą valstybės lygmeniu, o taip pat į Lietuvos nacionalines reformų programas tiesiogiai.

LPSK projektų koordinatorė Danutė Šlionskienė aptarė problemas dėl regionų plėtros tarybų, kurios daug metų būdavo sudaromos tik iš savivaldybių ir Vyriausybės skiriamų atstovų. 2017 m. Seimas, siekdamas sprendimų priėmimą padaryti atviresnį visuomenei, pakoregavo Regioninės plėtros įstatymą numatydamas, kad trečdalį tarybos narių turi sudaryti socialinių ekonominių partnerių atstovai. Tačiau pakeitus įstatymą gavosi absurdiška situacija. Už regioninę politiką atsakinga Vidaus reikalų ministerija socialiniais ekonominiais partneriais laikė išskirtinai tik verslo atstovus.

Po įvairių diskusijų ir ginčių šiemet birželį socialiniai ekonominiai partneriai gavo kvietimus siūlyti savo atstovus į regionų plėtros tarybas trečdalį, kurį turėtų sudaryti socialiniai ekonominiai partneriai: darbdavių, darbuotojų atstovai bei kitų vietinių bei regioninių organizacijų atstovai. Logiškai galvojant, vienas trečdalis narių turėtų būti deleguojami darbuotojų atstovų, tačiau VRM, dar prieš metus aiškinusi, jog socialiniai partneriai yra darbdavių, darbuotojų atstovai, nuomonę pakeitė. Darbdaviams buvo skirta 2/3 socialinių ekonominių partnerių vietų, o į 1/3 pretendavo ir atrankose dalyvavo įvairiausios organizacijos (verslininkų taip pat, nors jiems jau skirta 2/3 socialinių ekonominių partnerių vietų) – nuo vietos veiklos grupių, skautijos iki kredito unijų asociacijos. Atrankos rezultatas: profesinių sąjungų atstovai nepateko regionų plėtros tarybų sudėtį.

Pasirodo, socialinių ekonominių partnerių pasiūlytų atstovų skyrimą į regionų plėtros tarybas apsprendžia LR Vyriausybės 2018 m. vasario 7 d. nutarimas Nr, 139, kuriame atsižvelgiama į VRM pasiūlytus „esamos praktikos“, „aktualumo“, veiksmingumo“ principus“ ir suformuluotas pasiūlymas: „Ne mažiau kaip 2/3 į regionų plėtros tarybas skiriamų socialinių ekonominių partnerių atstovų turi būti deleguojama verslo ir darbdavių asociacijų, atstovaujamų Nacionalinėje regiononinės plėtros taryboje, sudarytoje LR Vyriausybės…)“. LPSK atstovas dirba Nacionalinėje regiononinės plėtros taryboje, deja, profesinės sąjungos buvo eliminuotos iš regioninio atstovavimo.

„Mūsų nuomone, socialiniai partneriai yra tie, kurie atstovaujami Lietuvos trišalėje taryboje, ir regiono plėtros tarybos turi veikti trišaliu principu – jose turi būti valdžios, darbdavių ir darbuotojų atstovai. Nesuprantamas sprendimas 2/3 partneriams skirtų vietų atiduoti darbdavių atstovams turi būti pakeistas ir atstovavimas abiem pusėms turi būti proporcingas. Kiekvienoje regiono plėtros taryboje privalo būti darbuotojų atstovų“, – konstatuoja D.Šlionskienė.