Klimatas keičiasi ir tai veikia daugelį gyvenimo sričių. Kuo greičiau įsisavinsime faktą, kad dėl to dalis darbų ir net sektorių išnyks ar turės stipriai keistis, bei imsimės veiksmų, tuo lengviau pakelsime pasekmes. Tiesa, yra ir gerų žinių – nemažai sektorių plėtosis ir atsiras naujų.
Sunkiai prognozuojamas ir sparčiau besikeičiantis oras, vis nauji temperatūros rekordai, dažnėjančios sausros, besikeičiančios kritulių tendencijos, kylantis vandens lygis ir kiti gamtiniai veiksniai veikia ne tik pasaulio žemės ūkį, miškininkystės sektorių ar žuvininkystę, bet daugelį sektorių. Tai išvysime ir tiesiogiai (kai darbovietės privalės būti geriau pritaikytos prie karščio ar šalčio), tiek netiesiogiai (pavyzdžiui, per pakitusias tiekimo grandines, kai prastesnis priėjimas prie gamybinių medžiagų pareikalaus nemažai papildomų sąnaudų).
Lyginant su kai kuriomis šalimis, kur audros nuniokoja ištisas teritorijas ar kyla vandens lygis, išstumdamas ne tik dirbamos žemės plotus, bet ir gyvenvietes, mūsų regiono situacija kur kas geresnė. Vis dėlto problemos vis aiškiau matomos ir čia.
Trumpalaikis tikslas: pritaikyti darbo vietas
Per šios vasaros karščius aiškiai pajutome, kad nemoderniuose pastatuose darbo sąlygos gali tapti sunkiai pakenčiamos, o produktyvumas stipriai kristi. Štai taip klimato kaita dažnam lietuviui nuo abstrakčios idėjos tapo darbiniu iššūkiu. Tai ne tik nepatogu, bet ir pavojinga – ypač vaikams ar vyresniems, silpnesnės sveikatos žmonėms. Mes, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija, taip pat matome, kad mūsų jungiamos bene trys dešimtys šakinių organizacijų vis dažniau kalba apie dėl besikeičiančių orų prastėjančias darbo sąlygas ir būtinybę spręsti šias problemas.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija rekomenduoja trumpinti pamokas, jei temperatūra pakyla iki 28 laipsnių – daugelis pastatų nėra pritaikyti dirbti per karščius. Galimai panašius pokyčius teks matyti ir darbovietėse. Nors yra rekomendacijos, kokios turėtų būti aukščiausios ir žemiausios temperatūros ribos darbovietėje, tai ne visada užtikrinama (ypač dirbant po atviru dangumi, kur objektyviai sudėtinga darbuotojus apsaugoti nuo nepalankių temperatūrų, pavyzdžiui, žemės ūkyje, statybose, tiesiant kelius ir kt).
Klimato kaita paveiks ne tik darbovietes, bet ir kenks infrastruktūrai: keliai, statiniai susidėvės greičiau, tad reikės geresnės priežiūros ir lėšų. Didesnė našta teks ir viešąsias paslaugas teikiančioms skubios pagalbos tarnyboms, kurios ir taip Lietuvoje varganai finansuojamos ir nuolat susiduria su darbuotojų trūkumu. Pirmiausia galvoje turiu medikus ir ugniagesius gelbėtojus: jau šią vasarą miškų gaisrų rizika nuolat buvo labai aukšta, o karščio bangas keisdavo staigios audros, vertusios medžius, traukiusios elektros laidus bei pridariusios kitokios žalos. Dar daugiau – atsiradusios papildomos būtinos išlaidos padariniams tvarkyti, nuolat sausins biudžetą.
Vis tik šį tą galima padaryti: reikalingas nuoseklus ruošimasis atliepti stiprėsiantiems iššūkiams visuose lygiuose (nacionaliniame, regioniniame, įmonių), didesnis dėmesys inovacijoms (tiek mažinant neigiamą poveikį aplinkai, tiek investuojant į inovacijas ir taip didinant produktyvumą bei pridėtinę vertę), dėmesys darbuotojų švietimui (tiek dėl klimato kaitos problemų bei kaip išvengti jų neigiamo poveikio, tiek ruošiant juos jų specialybių transformacijai arba išnykimui, t. y. jų perkvalifikavimui).
Kaip aiškina Tarptautinė darbo organizacija (TDO), labiausiai nukentės sunkiausiai gyvenantys, nes jiems bus sunkiausia prisitaikyti prie pokyčių. Kitaip tariant, nedirbantys ar mažai uždirbantys, dirbantys neformalioje ekonomikoje, sezoniniai darbuotojai, sau darbo vietą susikūrę žmonės. Pokyčiai labiau veiks mažas ir vidutines įmones (o tokios sudaro virš 90 proc. visų Lietuvos įmonių!), taip pat sektorius, priklausomus nuo gamtinių resursų ir klimato sąlygų (energija, vanduo, žemės ūkis ir maisto pramonė, turizmas, transportas ir kita). Kadangi labiau nukentės besivystančios šalys, tai skatins migraciją į turtingesnius regionius – taip pat ir ES, kas apkraus nacionalines socialines sistemas. Taip pat, įvairūs tyrimai rodo, kad labiau nukentės moterys (dėl daug kur vis dar gajos lyčių nelygybės ir nevienodų galimybių), kas atsilieps neigiamai šeimoms, nes moterys linkusios pinigus investuoti į vaikų gerovę, sveikatą, jų švietimą. Jų situacijos blogėjimas ilgainiui negatyviai atsilieps visuomenėms, taigi, tai turės platesnių pasekmių nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Dėl to Europos profesinių sąjungų konfederacija moterų apmokymą ir jų orų darbą pereinant į mažų anglies dvideginio ekonomiką įvardija kaip prioritetą.
Ilgalaikiai tikslai: sąžiningas perėjimas ir tvari ekonomika
Tarptautinė darbo organizacija, svarbiausios tarptautinės profesinių sąjungų organizacijos (ITUC, ETUC) palaiko kovą su klimato kaita ir būtinybę pereiti prie tvaresnės, aplinkai draugiškesnės ekonomikos. Vis tik reikalaujama, kad siekiant šių svarbių tikslų dalis darbuotojų nebūtų išstumti iš darbo rinkos (o kartu įstumti į skurdą). Perėjimas turi būti sąžiningas, socialiai orientuotas ir tinkamai finansuojamas.
Europos profesinių sąjungų konfederacija yra įsipareigojusi palaikyti ES tikslą, kad 2050 ji pasiektų nulines anglies dvideginio emisijas, vis tik kartu saugant darbuotojus. Juolab, kad kovai prieš klimato kaitą reikia solidarumo ir visuomenių įsipareigojimų, dėl to sprendimai turi būti tvarūs ir keliantys kuo mažiau neigiamų pasekmių. Tokiam tikslui 53 Europos šalys ir Europos Komisija įsipareigojo ir pernai pasirašyta Silezijos deklaracija dėl solidarumo ir teisingo pereinamojo laikotarpio. Ja sutarta, įgyvendinant nacionalines politikas, rimčiau vertinti klimato kaitos ir su tuo susijusių politikos priemonių poveikį darbuotojams, jų šeimoms ir bendruomenėms. Siekiama užtikrinti teisingą pereinamąjį laikotarpį darbuotojams ir suteikti jiems orų darbą, kas įvardijama kaip būtina sąlyga siekiant norimų klimato kaitos tikslų. Profesinės sąjungos įsipareigojo būti partneriais šiuose procesuose.
Taršūs sektoriai įdarbina daug žmonių, o kai kurie regionai yra nuo jų visiškai priklausomi. Jei pasikeitimas įvyks greitai ir be smūgį amortizuojančių priemonių, tai sukels nemažų problemų. Dėl to ne mažiau svarbu padėti šiems darbuotojams persikvalifikuoti ir išlikti naudingiems darbo rinkoje. Tam reikės ne tik adekvačios socialinės apsaugos pereinamuoju laikotarpiu, bet ir daug dėmesio skirti adaptyvioms apmokymų programoms. (Beje, tai ypač aktualu toms šalims, kur ir taip jaučiamas darbo jėgos trūkumas, vadinasi, ir Lietuvai, nors kol kas reikalai juda vėžlio žingsniu.)
Vienas pavyzdžių – anglimi kūrenamos jėgainės, kurių Europoje vis dar daug. Įvairių šalių politikai, nors ir suprasdami, kad ilgalaikėje perspektyvoje pjauna šaką, ant kurios sėdi, stengiasi jas apsaugoti nuo likvidavimo. Nors ES siekia būti lydere kovojant su klimato krize, vis dėlto, kaip savo analizėje rašo Kolumbijos universiteto profesorius Adam Tooze, apie 20 proc. ES elektros energijos vis dar pagaminama jėgainėse, kūrenamose anglimi. Tai sudaro 1/6 anglies dioksido emisijų ES. Vis tik ES jau yra sukūrusi platformą, skirtą padėti nuo anglies priklausomiems regionams pereiti prie švaresnių industrijų. Ir tam skirta nemažai lėšų – 26 mlrd. eurų iš Modernizacijos fondo. Vis tik realybėje ES narės susiskaldžiusios šiuo klausimu, kas apsunkina strateginių tikslų įgyvendinimą. Atlikta Nacionalinių energetikos ir klimato planų analizė parodė, kad dalis ES šalių narių nori pasilikti anglimi kūrenamas jėgaines ir po 2030-ųjų, bet tam skirta parama mielai naudojasi. Jei ši praktika nebus sustabdyta, artimiausių dešimtmečių tikslų dėl kovos su klimato krize paprasčiausiai neįgyvendinsime.
Ką galime padaryti jau dabar?
Politinė valia ir valstybių bendradarbiavimas itin svarbūs, bet nebūtinai reikia laukti politinių sprendimų ar naujų teisės aktų, kad paspartintume pokyčius. Nemažai ką galima nuveikti per darbuotojų ir darbdavių suderėtas kolektyvines sutartis. Tiek nacionaliniu, regioniniu, sektoriniu ar atskirų įmonių lygmeniu.
Beje, daugelyje šalių diskusijas apie sąžiningą pereinamąjį laikotarpį į priekį veda būtent profesinės sąjungos ir dalį svarbių, bet politiškai dar nesutartų dalykų užtikrina jau dabar. Pavyzdžiui, dėl atitinkamų darbuotojų apmokymų, kad šiems būtų lengviau prisitaikyti prie pokyčių; tinkamesnių bei saugesnių darbo vietų kūrimo. Taip pat profesinės sąjungos daug dėmesio skiria informacinėms kampanijoms bei ateities iššūkių analizėms ir prognozėms, rekomendacijoms (didesnės profesinių sąjungų organizacijos kaip Europos ar Tarptautinė profesinių sąjungų konfederacijos atlieka rimtus su darbo rinka ir darbuotojų apsauga susijusius tyrimus).
Pabaigai: inovacijų poreikis kasdien auga, bet kol kas didelė dalis mūsų darbdavių stengiasi ekonominį augimą palaikyti grįsdami pigia darbo jėga, o ne investuodami į inovacijas. Kitaip tariant, dažnai mieliau ieškoma darbuotojų už kuo mažesnį atlyginimą ar jų atsivežama iš trečiųjų šalių, o ne pereinama prie didesnės pridėtinės vertės produktų ir paslaugų kūrimo, naujų pažangesnių sektorių stiprinimo. Nors nemaža dalis verslų pigumo laikosi įsikibę tarsi paskutinio šiaudo, toks modelis ne tik nėra tvarus, bet jau išsemtas. O ilgalaikėje perspektyvoje – kenksmingas valstybei. Inovacijas, mokslo ir verslo bendradarbiavimo gerinimą Lietuvai rekomendacijose nuolat pabrėžia ir tarptautinės organizacijos, bet vietoj to švaistome laiką ir ribotus išteklius mažaverčiams dalykams taip ir neįstengdami pereiti į XXI amžių. O, kol darbdaviai nekeis savo atgyvenusių praktikų, dalis darbuotojų tiesiog rinksis dirbti kitose šalyse.
Vis tik išlikime optimistiški. Pramonės laukia inovacijos ir investicijomis grįsta transformacija, bet ne išnykimas. Nors perėjimas prie švaresnių sektorių kainuos nemažai, tai vis tiek racionaliau nei kovoti su pasekmėmis, kurios ateis to nedarant.