Pernai gruodį VRM Medicinos centro darbuotojų profesinės sąjungos pirmininke tapusi Danguolė Veličkienė pateko tiesiai į darbų sūkurį. „Dabar savarankiškai „studijuoju“ profesinės sąjungos pirmininkų universitete: kasdien tenka mokytis, nemažai teisės aktų skaityti“, – juokiasi ji.

Kaip pirmininkei, svarbiausias iššūkis – kolektyvinės derybos, kaip medikei – pareigūnų sveikata.

***

Kokios problemos aktualiausios Jūsų vadovaujamos profesinės sąjungos nariams?

Lyginant šalies gydymo įstaigų medikų atlyginimų statistiką, nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centre medikų atlyginimai mažiausi. Kadangi mūsų steigėjas yra Vidaus reikalų ministerija, Medicinos centras priskirtas biudžetinių įstaigų kategorijai. Dėl to atlyginimų dydį riboja atlyginimų „žirklės“, t. y. nustatyti koeficientai, lėtinantys atlyginimų kilimą. Atkreiptinas dėmesys, kad Medicinos centro medikų darbo krūviai praktiškai atitinka kitų gydymo įstaigų medikų darbo krūvius, be to, papildomai teikiame specifinės vidaus reikalų sistemos pareigūnų (policininkų, ugniagesių, sienos apsaugos tarnybos pareigūnų) sveikatos priežiūros paslaugas (profilaktinius sveikatos tikrinimus, reabilitaciją, gydymą). Šie aspektai parodo Medicinos centre teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų apimtis ir svarbą, medikų atsakomybę.

Vis tik teigiamų pokyčių yra. Pavyzdžiui, šiemet per kintamąją atlyginimo dalį ir gydytojams, ir bendros praktikos slaugytojams atlyginimai šiek tiek pakilo. Atlyginimų kėlimas svyruoja nuo 3 iki 11 proc. priklausomai nuo užimamų pareigybių, atsakomybės, darbo rezultatų ir kitų faktorių. Vis dėlto dabartinė padėtis neatrodo sąžininga: VRM Medicinos centro medikai ne tik turi tokius pačius krūvius kaip ir įprastose gydymo įstaigose dirbantys medikai, bet ir rūpinasi policininkų, ugniagesių gelbėtojų, pasienio ir kitų pareigūnų sveikata (tai yra tų, kurių darbo kokybė be galo svarbi visai visuomenei). Deja, mūsų atlyginimuose ši atsakomybė neatsispindi.

Kitas aktualus dalykas – medikų darbo sąlygos. Pagrindiniame Medicinos centro korpuse, kur įrengti stacionaro skyriai, yra netinkama ventiliacijos, oro temeratūros reguliavimo sistema, būtina modernizuoti darbo vietas.

Kaip sekasi bendradarbiauti su vadovybe? Kiek atsižvelgiama į profsąjungos poziciją?

Pasitaiko įvairių situacijų. Yra klausimų, dėl kurių nesutariame, kur reikalingos gilesnės diskusijos. Vis dėlto dažniausiai konsensusą randame. Kartais pasitaiko atvejų, kai mūsų pateikti siūlymai iš pradžių ignoruojami, tačiau po kurio laiko sugrįžtama prie diskusijos ir bandoma geriau įsigilinti į pasiūlymus.

VRM Medicinos centro vadovas pats yra medikas ir supranta, kad mūsų keliamos problemos nėra laužtos iš piršto. Mes irgi suprantame, kad, nors būtų puiku gauti viską iš karto ir, žinoma, geriausios kokybės, realios galimybės mažesnės nei poreikiai. Kai kurių procesų tiesiog nepagreitinsi. Vis tik tikiu, kad kalbantis, pateikiant argumentus, pagrįstus skaičius susitarti visada galima.

Grįžkime prie svarbiausios aktualijos – koletyvinės sutarties. Ko ja siekiate ir kaip sekasi įtraukti norimas nuostatas?

Kolektyvinėmis sutartimis galima stipriai pagerinti darbuotojų situaciją, bet gerą kolektyvinę sutartį pasirašyti nelengva. To siekti mums padeda kitų profesinių sąjungų patirtis ir teisininkų konsultacijos. Džiugu, kad daug padeda Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos (LTPF) specialistai. Paminėsiu, kad priklausome ne tik LTPF, bet su Lietuvos slaugos specialistų organizacija ir Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojų profesine sąjunga sudarėme jungtinę atstovybę ir visos pirmininkės dalyvauja derantis dėl šios kolektyvinės sutarties.

Kokie mūsų prioritetai? Pavyzdžiui, siekiame, kad būtų teisiškai įformintas mentorių institutas. Kadangi VRM Medicinos centre yra nemaža darbuotojų kaita, aktualu, kad medikai, apmokantys įvairios patirties naujus darbuotojus, už tai gautų jiems priklausantį atlygį. Nors darbdavys su pačia mintimi sutinka, atlygio už mentorystę tvarką siūlo įteisinti vidiniu MC įsakymu. Vis tik profesinė sąjunga siekia tokią nuostatą įtraukti į kolektyvinę sutartį, nes reglamentuoti įsakymais rizikinga – įsakymus nesudėtinga atšaukti.

Antras dalykas – išeitinės kompensacijos. Siekiame, kad 12 mėnesių nepertraukiamai dirbęs žmogus gautų bent vieno mėnesio išeitinę kopensaciją, daugiau nei 12 mėnesių – ne mažiau dviejų išeitinių komensacijų. Dėl šio siūlymo derėtis sudėtingiau – kita derybinė pusė nesutinka motyvuodama tuo, kad šis procesas pakankamai aiškiai apibrėžtas Darbo kodekse ir biudžetinė įstaiga negali leisti atlyginimų fondo lėšų naudoti darbuotojams, savo noru nutraukiantiems darbo sutartis.

Trečia, profesinių sąjungų netenkina darbdavio noras, kad profesinių sąjungų ir darbuotojų informavimo ir konsultavimo funkcijos atitektų tik darbo tarybai. Šiame siūlyme įžvelgiame riziką: nors šiuo metu darbo taryboje yra net penki profsąjungos nariai, ateityje situacija gali pasikeisti. O kadangi kolektyvinių sutarčių pasirašymas – išimtinė profesinių sąjungų teisė, informacijos sklaidos procesas labai svarbus profesinių sąjungų veikloje.

Taip pat turime daug pasiūlymų dėl darbo saugos, bet šios kategorijos nuostatoms darbdavys neprieštarauja.

Pabrėžiu, kad pasirašyta kolektyvinė sutartis apimtų ne tik medikus, bet ir kitus įstaigos darbuotojus. Juk jie – neatskiriama įstaigos bendruomenės dalis, kurios indėlis padeda medikams sėkmingai atlikti savo darbą.

Norėčiau pasinaudoti proga ir pakalbėti apie pareigūnų sveikatą. Kokias tendencijas išskirtumėte?

Išskirčiau aukštą kraujospūdį ir įvairias stuburo problemas, pavyzdžiui, stuburo iškrypimą, stuburo slankstelių bėdas. Tai nestebina: pareigūnai, nuolat vaikštantys su gana sunkia ekipuote, netaisyklingai sėdintys automobilyje ar prie darbo stalo, gali stipriai pažeisti stuburą.

Priminsiu, pareigūnų sveikata profilaktiškai tikrinama kas dvejus metus. Per šį laikotarpį pareigūnas gali gauti 10 darbo dienų reabilitaciją. Pagal ligų pobūdį ji paskiriama Druskininkuose, Trakuose, Palangoje ar Medicinos centre.

Atkreipsiu dėmesį, kad neretai atsiduriantiems ekstremaliose ir daug streso keliančiose situacijose pareigūnams gali būti skirta ir psichologinė reabilitacija. Vis tik ji kol kas nepopuliari. Kodėl? Galimai pareigūnai prisibijo, kad diagnozės galėtų trukdyti tarnybai. Nieko panašaus: tokia informacija konfidenciali ir lieka tik mūsų vidiniuose dokumentuose – į jokias Valstybės ligonių kasas tikrai nepateks. Psichologinė terapija neilga, trunka penkias darbo dienas, bet gali būti itin naudinga.

Kokia jų nauda?

Stresinės situacijos gali išmušti pagrindą iš po kojų, kuriam atstatyti gali prireikti pagalbos. Juk prie mirties, kraupių vaizdų priprasti neįmanoma. Nemanau, kad žmogui grįžus namo po kraupaus autoįvykio ar aukų pareikalavusio gaisro pavyks lengvai atsipalaiduoti ir pailsėti. Tokie įvykiai kaupiasi, bet, deja, užsimiršimo ieškoma vartojant svaigalus, o ne siekiant specialistų pagalbos. O tokios bėdos nėra retos. Kartais žmonės iki galo nesupranta, kaip juos paveikia tam tikri sukrėtimai, bet su tuo tvarkytis reikia. Supraskime, nuo pareigūnų savijautos priklauso jų darbo kokybė.

Kokios sveikatos ir fizinio pasiruošimo žmonės nori dirbti vidaus reikalų sistemoje? Ar jie sveikesni nei ankstesnės kartos?

Jaunuoliai, pretenduojantys dirbti vidaus reikalų sistemoje, ateina su nemažomis problemomis. Kompiuteriai, išmanieji telefonai, sėdimas gyvenimo būdas, netaisyklinga laikysena daro savo. Ypač tai kenkia augančiam organizmui. Matome, kad šiuolaikiniai jaunuoliai gauna per menką fizinį krūvį. Tvirti raumenys reikalingi tam, kad mūsų kaulai, sąnariai būtų mažiau pažeidžiami. Kai to nėra, atsiranda sveikatos problemų (stuburo iškrypimas, disko išvaržos ir kt.). Pavyzdžiui, stojant į Policijos mokyklą, yra fiziniai normatyvai: mokantis tenka žygiuoti su nelengva ekipuote, gauti nemažai įvairaus fizinio krūvio, tad, kad turimos problemos dar neaštrėtų, tokie kandidatai pripažįstami netinkamais.

Pridėsiu, kad merginos ateina geriau pasiruošusios. Dažnai jos būna geresnės sveikatos, fizinės formos ir yra išvermingesnės nei vaikinai. Vertinant iš akies, iš trijų pretenduojančių merginų ir trijų vaikinų, merginos dažnai praeis visos, o iš vaikinų vienas iškris.

Tikrinamas stojančiųjų ne tik fizinis, bet ir psichologinis pasiruošimas. Kartais fiziškai tvirtas pretendentas nepatenka dėl savo asmeninių savybių: pavyzdžiui, matosi, kad žmogus nėra psichologiškai subrendęs, neturi tvirtos nuomonės ar kritiško mąstymo, nemoka susikaupti ar negeba vykdyti įsakymų. Psichologiškai netinkamas žmogus tokiose profesijose galėtų kelti riziką ne tik savo, bet ir aplinkinių saugumui.

Ką patartumėte šiuolaikiniams pareigūnams, kad jie būtų sveikesni?

Svarbiausia mylėti save, taigi, nuolat rūpintis savo kūnu bei jį tausoti. Reguliarus fizinis aktyvumas reikalingas visiems. Daugiau ilsėkitės, kiek įmanoma tokiuose darbuose, venkite stresinių situacijų. Apskritai – klausykite savo kūno. Mes per retai tai darome, nors jis žino geriausiai.

Ačiū už pokalbį.