Kol išrinktieji galvoja apie keliones į kosmosą, likusieji galvoja kaip išgyventi čia. Visame pasaulyje Gegužės 1-ąją minime tarptautinę dirbančių žmonių solidarumo dieną. Šią dieną žmonės vieningai pareiškia, kad darbuotojų teisės – mūsų gyvenimai, negali būti aukojami vardan pelno. Kviečiame visus dirbančius žmones, profesines sąjungas ir kitas už socialinį teisingumą kovojančias organizacijas paminėti gegužės 1-ają jungiantis prie eitynių Vilniuje.
Renkamės 11 val. prie Seimo, eisime Gedimino prospektu iki Vyriausybės, kur 12 val. bus mitingas-koncertas su roko grupe “Skyders” bei Gitaros ir vokalo akademija.
—–
REIKALAUJAME ORIŲ ATLYGINIMŲ VISIEMS ŽMONĖMS. Nepaisant technologinių inovacijų, ekonominio pakilimo naudą jaučia tik kruopelė išrinktųjų. Lietuvoje net ketvirtadalis darbuotojų gauna minimalią algą. Ši alga – tai “skurdo atlyginimas”, patenkinantis tik minimaliausius išgyvenimo poreikius, bet kuriantis milijoninius pelnus darbdaviams. Valstybė turi nustoti pataikauti verslui, vardan ekonominio augimo aukoti socialinę apsaugą ir viešąjį sektorių. Prioritetai turi keistis ir dėmesys turi būti sutelktas į drabuotojų darbo ir gyvenimo sąlygų pakėlimą.
REIKALAUJAME NEMOKAMOS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS, MOKSLO IR KITŲ VIEŠŲJŲ PASLAUGŲ. Lygios žmogaus teisės nelygioje visuomenėje tampa butaforinėmis teisėmis, kuriomis pasinaudoti gali tik pasiturintys žmonės. Eilę metų siaurinama socialinė apsauga, nepakankamas viešojo sektoriaus finansavimas prieštarauja siekiui užtikrinti visuomenę, kurioje kiekvienas žmogus turėtų lygias teises. Žmogaus teisės negali būti atsietos nuo socialinių teisių.
REIKALAUJAME LYGAUS DARBO ĮVERTINIMO IR PASIDALIJIMO. Laisvoje rinkoje mums mokama tik už tokį darbą, kuris kuria pelną. Tuo tarpu rūpinimasis artimaisiais, vaikais, senstančiais žmonėmis, o bendriau, visa socialinės reprodukcija, yra neapmokama, nors visuomenei tai yra gyvybiškai svarbu. Šis darbas, užkrautas daugiausiai ant moterų pečių, yra nustumtas į šoną, tampantis antrąja pamaina po ilgų ir sekinančių darbo valandų. Lyčių lygybė reiškia šio darbo socializavimą – plačiai prieinamų ugdymo ir priežiūros paslaugų užtikrinimą. Šių paslaugų privatizavimas didina lyčių nelygybę, išnaudoja dirbančias moteris ir didina skurdo riziką.
REIKALAUJAME LYGIŲ TEISIŲ Į LIETUVĄ ATVYKSTANTIEMS DIRBTI ŽMONĖMS. Problema nėra už pigiau dirbantys užsieniečiai. Problema yra darbdaviai, kurie naudojasi pažeidžiamesniais darbuotojais mokant jiems mažesnius atlyginimus. Kai kurių politikų siekis apkaltinti užsieniečius, kad šie kalti dėl žemų atlyginimų, yra tik apsimestinis rūpinimasis savo šalies darbuotojais. Nepaisant draudimų, žmonės ras būdų kaip peržengti sienas, o teisių ribojimas vieniems tik sukuria galimybes darbdaviams išnaudoti šią nelygybę savo naudai. Vienodų darbo ir socialinių teisių užtikrinimas visiems darbuotojams, nepaisant jų lyties, tautybės, rasės, pasitarnauja visų darbuotojų gyvenimo sąlygų gerinimui.
REIKALAUJAME MIESTŲ ŽMONĖMS, O NE VERSLUI! Parkai, viešasis transportas, kultūros renginiai, bibliotekos, sporto ir laisvalaikio centrai turi būti pakankamai finansuojami ir atnaujinami. Šių erdvių ir paslaugų uždarymas, nepakankamas finansavimas, jų privatizavimas miestą padaro prieinamu tik pasiturintiems žmonėms, o visus kitus stumia į paraštes. Miesto plėtros politika pataikaujanti siauriems verslo interesams išnaudoja viešąsias erdves ir infrastruktūrą, plečia socialinę nelygybę ir atskiria didžiąja dalį žmonių į apleistus ir neprižiūrėtus “getus”.