Kai vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje kasmet didėja nuo 6 iki 16 proc., o infliacija auga apie 2,5 proc., Lietuvos šilumos ūkis atsiduria ties išlikimo riba.
Į šilumos kainą įskaičiuotas centralizuoto šilumos tiekimo įmonių darbo užmokesčio dydis jau ne vienerius metus yra mažesnis už vidutinį šalies darbo užmokestį.
Apskaičiuodama šių bendrovių darbo užmokestį Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK) naudoja ydingą praktiką, kai darbo užmokesčio fondas nustatomas nesilaikant Šilumos kainų nustatymo metodikoje nurodytų terminų: dažniausiai tik po 1-3 metų nuo šilumos tiekimo įmonių kainų projektų pateikimo datos.
Dėl šių vėlavimų būtinosios sąnaudos, įskaitant ir darbo užmokesčio, 3-5 metų reguliaciniam laikotarpiui į priekį nustatomos pagal 3 metų senumo lyginamuosius rodiklius, kurie nebėra aktualūs ir nebeatitinka realios rinkos situacijos.
Pavyzdžiui, šių metų spalio pabaigoje Komisija nustatė UAB „Kretingos šilumos tinklų“ šilumos bazinių kainų ir karšto vandens kainos dedamąsias. Vidutinis darbo užmokestis bendrovei buvo paskaičiuotas pagal 2014 m. darbo užmokestį ir 2019-2021 m. bazinių kainų laikotarpiui sudaro tik 735 Eur/mėn.
Jeigu bendrovės darbo užmokestis būtų paskaičiuotas pagal realesnius 2017 m. šilumos tiekėjų lyginamųjų rodiklių dydžius ir laiku, darbo užmokesčio fondas nebūtų taip ženkliai sumažintas, o vidutinis darbuotojų mėnesio darbo užmokestis siektų 930 Eur.
Taigi, šilumos tiekimo įmonei nepadengiamos faktinės darbo užmokesčio sąnaudos – tai akivaizdus taikomos kainodaros ydingas rezultatas. Trūkstamas lėšas bendrovė privalo kompensuoti pelno/nuostolio sąskaita arba ieškoti kitų rezervų, kurie praktiškai negali būti tokie dideli, kiek prarandama darbo užmokesčio lėšų bazinės kainos laikotarpyje.
Pasak Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacijos (LPPSF) pirmininko Juozo Neverausko, tokia įtempta situacija yra ir Lazdijų, Skuodo, Švenčionių, Šalčininkų, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ir kitose centralizuoto šilumos tiekimo įmonėse.
„Dėl minėtų priežasčių ne tik retėja šilumos ūkio sektoriaus darbuotojų gretos, ypač regionuose (jie emigruoja, renkasi geriau apmokamas darbo vietas kitose įmonėse arba vyksta į didmiesčius), tačiau anksčiau buvę itin populiarūs šilumos energetikos ir technologijų mokslai tapo nebepatrauklūs būsimiems studentams. Štai šiais metais Kauno technologijos universiteto Šilumos ir atomo energetikos katedra, kuri nuo seno Lietuvoje yra šiluminės energetikos inžinierių kalvė, nebesurinko I kurso studentų grupės.“, – nuogąstauja J. Neverauskas.
„Esame rimtai sunerimę, nes yra realus pavojus, jog po metų kitų nebeturėsime, kam gaminti, tiekti ir prižiūrėti mūsų šilumos ūkį, o šildymo kainos galimai taip išaugs, kad ši paslauga taps sunkiai prieinama gyventojams. Be to, dėl specialistų trūkumo nukentės ir jos kokybė.“, – priduria LPPSF lyderis.
Todėl lapkričio 27 dieną Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacija raštu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę, Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį, Seimo Pirmininką Viktorą Pranckietį bei Trišalės tarybos pirmininkę Eglę Radišauskienę.
Laiške atkreipiamas dėmesys į susidariusią įtemptą situaciją šilumos ūkyje ir prašoma „inicijuoti reikalingus sprendimus, kad Šilumos kainų nustatymo metodikos koregavimo kryptys darbo užmokesčio fondui bei mechanizmams darbo efektyvumui didinti centralizuoto šilumos tiekimo bendrovėse būtų formuojamos pagal vietos sąlygas ir atitiktų realią rinkos situaciją.“
Visą kreipimosi tekstą galima rasti pasekus šią tiesioginę nuorodą.
LPPSF informacija
