Lapkričio 26 d. įvyko Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto Briuselyje kartu su partneriais, tarp kurių – kelios ministerijos, profesinės sąjungos ir Pramonininkų konfederacija, konferencija „Konvergavusi, atspari ir socialiai orientuota Lietuvos ekonomika. Kada ir kaip?“.

Pirmojoje diskusijoje apie produktyvumo augimą konstatuota, jog Lietuvos konkurencingumo pagrindas – pigi darbo jėga – jau neturi perspektyvų ir šaliai reikia orientuotis į aukštą pridėtinę vertę kuriančias industrijas. Anot Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos prezidento Tomo Jaskelevičiaus, tik laiko klausimas – dveji, penkeri ar dešimt metų, – kada išnyks žemos pridėtinės vertės produktus kuriančios įmonės. Tačiau, kaip pastebėjo ūkio ministro patarėja Jekaterina Rojaka, tai nereiškia, kad Lietuva turi atsisakyti 80 proc. savo pramonės, nes kiekvienas sektorius turi galimybę integruoti į procesus aukštąsias technologijas.

Profesorius Boguslavas Gruževskis teigė, kad pagrindinis įrankis gerovės valstybei kurti yra pajamų perskirstymas ir nelygybės mažinimas. Jis pabrėžė neskaidrios aplinkos žalą šalies ekonominei ir socialinei sveikatai, ir kol verslas didžiausią naudą turės iš neskaidrumo, tol taip esą ir bus, o darbingi žmonės toliau paliks Lietuvą. Anot profesoriaus, čia lemiamas turi būti vyriausybės vaidmuo. Be to, neužtenka vien kalbėti apie investicijų pritraukimą į šalį, svarbu ir kaip pritrauktos lėšos bus panaudojamos.

Daug svarbesnė profesinėms sąjungoms buvo antroji diskusija. Pagrindinį pranešimą „Socialinis dialogas ir kolektyvinės sutartys: kas laimi?“ skaitė VšĮ „Versli Lietuva“ vyriausiasis analitikas Marius Kalanta. Anot jo, šiandien iš socialinio dialogo Lietuvoje nelaimi niekas, arba jeigu viena pusė laimi, kita lieka pralaimėtoja.

Pranešėjo teigimu, socialinis dialogas – neišnaudotas resursas, nors aplinkybės tam šiuo metu yra labai palankios: produktyvumas pradeda atsilikti nuo darbo užmokesčio augimo. Pasak M. Kalantos, viena iš to priežasčių yra vienos pusės, t.y. darbdavių motyvacijos stoka. Jeigu darbuotojų pusė dar mato naudos iš kolektyvinių derybų (papildomos socialinės garantijos, geresnės darbo sąlygos), tai darbdaviai neturi nei priverstinės (kaip Vakarų valstybėse 19-20 amžių sandūroje), nei savanoriškos motyvacijos.

Ir čia analitikas pateikė gana naujų įžvalgų, kaip socialinis dialogas ir kolektyvinės derybos pasitarnauja įmonių konkurencingumui. Anot jo, tai ypač svarbu į eksportą orientuotoms ekonomikoms, o Lietuva, kaip žinoma, – daug eksportuojanti šalis.

Podiumo diskusijoje dalyvavusi Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkė Inga Ruginienė pasidžiaugė, kad į kolektyvines derybas pasižiūrėta kitu kampu, ir paragino darbdavius rimtai pamąstyti apie realų socialinį dialogą. Paklausta, ar naujasis Darbo kodeksas, įveiklindamas darbo tarybas, pasitarnavo socialinio dialogo plėtrai, pirmininkė pabrėžė, jog naujas reglamentavimas situacijos nepakeitė. Įmonėse, kur buvo socialinio dialogo tradicijos, ten padėtis buvo gera ir anksčiau, o kur nebuvo, tai to nepakeičia ir darbo tarybos. Juolab kad, anot I. Ruginienės, įpareigojimas darbdaviui su darbuotojų atstovais atlikti informavimo – konsultavimo procedūras pavirsta į supažindinimą su dokumentais neįpareigojat atsižvelgti į darbuotojų pastabas. Jos teigimu, Darbo kodeksas koreguotinas, ir LPSK yra perteikusi paketą pasiūlymų, tarp kurių ir pareigos kurti darbo tarybą atšaukimas, jei darbovietėje veikianti profesinė sąjunga ir darbdavys dėl to susitaria.

Be to, LPSK vadovė paminėjo atsirandančią ydingą praktiką darbo tarybos narius priversti pasirašyti konfidencialumo sutartis, kas užkerta kelią atgaliniam ryšiui su darbuotojais, jau nekalbant apie visavertes kolektyvines derybas su profesine sąjunga. Diskusijoje dalyvavusi socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Eglė Radišauskienė replikavo, jog tai neturėtų būti toleruojama.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos atstovė Raminta Radavičienė minėjo, jog iš darbdavių pusės įsitraukti į kolektyvines derybas trukdo kultūriniai bei mentaliteto klausimai, be to, pasigendama ir metodinės informacijos, kokia viso to nauda verslui. Anot jos, šakinės darbdavių asociacijos vienija nedaug įmonių ir nedrįsta derėtis už visą sektorių.

Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos pirmininkė Gražina Gruzdienė teigė, jog apie socialinį dialogą labai svarbu kalbėti ir kaip instrumentą socialinei atskirčiai mažinti. Ji taip pat apgailestavo, jog verslo atstovai, pirmoje renginio dalyje diskutavę apie produktyvumą, deja, nematė būtinybės dalyvauti diskusijoje apie kolektyvines derybas.

Indrės Genytės-Pikčienės pranešimas „Konkurencingumo lenktynės pačiame įkarštyje: Kaip nelikti ant atsarginių žaidėjų suolelio?“

Mariaus Kalantos pranešimas „Socialinis dialogas ir kolektyvinės sutartys: kas laimi?“