Statistikos departamento duomenimis, vyrų ir moterų atlyginimų atotrūkis nuo 2012 m. vis didėjo, 2017 m. sudarė 15,2 proc. (viešajame sektoriuje – 14,2 proc., privačiajame – 15,7 proc.) ir, palyginti su 2016 m., padidėjo 0,8 procentinio punkto (viešajame sektoriuje padidėjo 0,5, o privačiajame sumažėjo 1,9 procentinio punkto).

Šį skaičių pavertus darbo dienomis reiškia, kad Lietuvoje savo darbo vietose moterys dirba nemokamai apie du mėnesius. Kasmet ta proga minima atlyginimų atotrūkio diena, kuri pernai minėta lapkričio 7 d. Diena simboliškai primena, kad nuo tos dienos iki metų galo moterys nustoja gauti atlyginimą.

Statistikos departamento duomenimis, didžiausi atlyginimų skirtumai stebimi finansų ir draudimo sektoriuje (38,3 proc.), beveik trečdaliu mažiau atlyginimo moterys gauna informacijos ir ryšių, žmonių sveikatos priežiūros ir socialinio darbo srityse. Mažiausi skirtumai fiksuojami statybose ir švietime, kur jie neviršija trijų procentų.

Nuo atlyginimų atotrūkio dydžio ir kitų nelygybės veiksnių priklauso vyrų ir moterų pensijų atotrūkis. „Sodros“ duomenimis, Lietuvoje atotrūkis tarp vidutinių vyrų ir moterų senatvės pensijų – 17 procentų. Vidutinė vyrų pensija šių metų balandį buvo 347 eurai, moterų – 288 eurai.

Ekspertai atkreipia dėmesį, kad skaičiuojant atotrūkį, neatsižvelgiama į kitas darbuotojo gaunamas naudas, kuriomis vyrai mėgaujasi dažniau nei moterys. Papildomos išmokos – priedai, piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, dividendai, motyvacinės priemonės darbe – neretai sudaro nemažą kasmetinių pajamų, tačiau skaičiuojant atlyginimų atotrūkį, įtraukiamos nėra. Tad faktinė pajamų nelygybė gali būti dar didesnė.

Mokslininkų nuomone, beveik 40 proc. šio atotrūkio atsiranda todėl, kad moterims mokama mažiau tiesiog todėl, kad yra moterys. Vyrauja stereotipas, kad tik vyrai yra šeimos maitintojai, o moterys savotiškai ekonomiškai baudžiamos už tai, kad turi vaikų ar įsipareigojimų šeimai, o šeimos narių priežiūra nėra vertinama kaip produktyvus darbas.

LPSK visada pasisako ir remia inciatyvas bei pati siekia, kad vyrų ir moterų atlyginimų atotrūkis mažėtų. Prisidėjome prie to, kad jau ne vienerius metus galioja nuostata, kai vaiko auginimo atostogų gali išeiti ir tėvas, ne tik mama. Dabar kalbame apie tai, kad nėščioms ir vaikus auginančioms moterims per gimdymo ir vaiko auginimo atostogas ne tik būtų skaičiuojamas darbo stažas, bet už jas tuo metu valstybė turėtų mokėti ir valstybinio socialinio draudimo įmokas tam, kad ateityje nesumažėtų moterų pensija.

Derybose dėl naujojo Darbo kodekso laikėmės pozicijos (ir mums pavyko), kad visos darbovietės turėtų darbo apmokėjimo sistemas su skaidriais ir aiškiais kriterijais, kurios sudaro prielaidas tam, kad už tą patį darbą vyrai ir moterys gautų vienodą atlyginimą. Tokiu atveju tik pradėjęs dirbti (jau nekalbant apie ten dirbančius) ar dar besidarbinantis žmogus gali matyti, jog jis nebus diskriminuojamas dėl lyties.

Be to, darbdavį, kurio vidutinis darbuotojų skaičius yra daugiau kaip penkiasdešimt, Darbo kodeksas įpareigoja priimti ir darbovietėje paskelbti lygių galimybių politikos įgyvendinimo ir vykdymo priežiūros principų įgyvendinimo priemones.

Tiesa, šios nuostatos galioja dar neseniai ir, deja, realiame gyvenime kol kas veikia tik epizodiškai. Tačiau didele dalimi – tai ir mentaliteto bei gajų stereotipų klausimai. Valstybinė darbo inspekcija, atlikdama patikrinimus įmonėse, įvertina tik būtinų dokumentų egzistavimo faktą, tačiau nevertina nei jų kokybės ir juo labiau to, kaip jie įgyvendinami.

Moterų ir vyrų atlyginimų atotrūkio mažinimas – ilgas ir nuoseklus darbas. Nė viena Vyriausybė neskuba įgyvendinti siūlomų priemonių, nes tai reikalauja papildomų biudžeto išlaidų. Kalbant apie darbdavius, taip pat negalime pagirti jų už geranoriškumą, nes apeliuodami į papildoma išlaidas jie rodo pirštu į Vyriausybę, esą tai jos pareiga. Štai kad ir šiuo metu Seime svarstomas „mamdienio“/“tėvadienio“ auginantiems vieną vaiką klausimas (šiuo metu laisvos dienos skiriamos auginantiems du vaikus iki 12 m.) neranda pritarimo nei Vyriausybės, nei darbdavių pusėje.

Kol kas galime tik pasvajoti, kada Lietuva paseks Islandijos pavyzdžiu, kuri 2018 m. pirmoji pasaulyje teisiškai įpareigojo darbdavius mokėti vienodą atlyginimą vyrams ir moterims. Valstybinės ir privačios įmonės, įdarbinančios daugiau negu 25 asmenis, per ketverius metus turi gauti nepriklausomą įvertinimą, įrodantį, jog už tos pačios vertės darbą moka vienodą atlyginimą. Priešingu atveju joms gresia didelės baudos.

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkės Ingos Ruginienės komentaras savaitraščiui „Savaitė“