Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos (LMP) metinė konferencija, įvykusi rugsėjo 21 d., parengė  kreipimąsi į Seimą, Vyriausybę ir Trišalę tarybą „Dėl Lietuvos Respublikos Darbo kodekso pakeitimų“ ir pareiškimą „Dėl socialinio dialogo Lietuvoje“.

Konferencijoje taip pat buvo skaitomas metinis pranešimas, aptariami svarbiausi klausimai. Delegatai iš visų LMP priklausančių įmonių drauge su atstove iš Valstybinės darbo inspekcijos Asta Žaltauskiene gilinosi į Darbo kodekso įgyvendinimo praktiką, aptarė esmines problemas. Pagrindinė konferencijos žinutė – „Demokratija be darbuotojų teisių neegzistuoja“.

Socialinis dialogas

„Socialinio dialogo plėtojimui Lietuvoje daug metų yra skiriamos didelės lėšos iš LR Vyriausybės, ES fondų ir kitų šaltinių lėšos, tačiau žymios pažangos, ypač stiprinant sektorinį dialogą, pasiekti vis nepavyksta. Socialinis dialogas tebelieka gražia deklaracija, nors tai yra bene vienintelis instrumentas racionalių sprendimų, galimų kompromisų paieškai tarp darbuotojų ir darbdavių interesus atstovaujančių organizacijų ar jų narių. Deja, Lietuva ir toliau pagal pasirašytų kolektyvinių sutarčių aprėptį yra beveik paskutinė tarp kitų ES šalių“, – pastebi LMP konferencijos delegatai.

Deja, kreipimesi konstatuojama, kad naujasis Darbo kodeksas dar labiau susilpnino kolektyvinių sutarčių vaidmenį. Kolektyvinės derybos apsunkintos dar ir perdavus informavimo ir konsultavimo funkcijas Darbo taryboms, kurių rinkimus gali tiesiogiai įtakoti darbdaviai (ypatingai privačiame sektoriuje organizuojant rinkimus didelėse įmonėse esančiose skirtinguose miestuose).

LMP pažymi, kad nors viešajame sektoriuje, pasirašant sektorinius susitarimus yra pasiekta tam tikros pažangos, tačiau privačiame sektoriuje rezultatų nėra net pakankamai gerai finansuojant iš ES socialinio dialogo projektų, pasirašomos apsimestinės sektorinės sutartys, neduodančios jokios konkrečios naudos sektoriaus darbuotojų socialinei – ekonominei padėčiai. „Daugeliu atveju projektai tampa tik galimybe mokėti įspūdingus nereguliuojamus priedus prie darbo užmokesčio arba įsisavinti projektų lėšas per specialiai tam steigiamas VŠĮ ar samdomus konsultantus. Socialinio fondo, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) atsakingų darbuotojų dėmesys skiriamas tik teisingam finansų įsisavinimui, nekreipiant jokio dėmesio į tokių projektų turinį bei jų įgyvendinimo rezultatus“, – teigia kreipimosi autoriai.

Konferencijos delegatai siūlo surengti viešas diskusijas, kuriose būtų padarytos išvados ir priimti tam tikri teisės aktai. LMP kelia šiuo klausimus:

– kodėl kitose ES šalyse taikomas socialinio dialogo mechanizmas sėkmingai veikia, o Lietuvoje iki šiol nevaidina reikiamo vaidmens reguliuojant esmines tam tikrų sektorių darbo santykių ir socialines problemas (pvz., minimalaus atlyginimo, darbo užmokesčio bazinių dydžių, darbo laiko režimų nustatymo atskiruose skirtingų ekonominių pajėgumų sektoriuose ir kt.)?

– kodėl nei SADM nei ES socialinis fondas nekelia jokių reikalavimų projektus įgyvendinamų susitarimų turiniui?

– kodėl iki šiol nėra atliktas joks auditas, identifikuojant galimų sektorinių susitarimų partnerius (darbdavių ir profesinių sąjungų organizacijas), nėra išnagrinėtos tokių susitarimų įgyvendinimo perspektyvos ir galima nauda kraštui (pvz., dėl minimalaus atlyginimo, darbo laiko režimų nustatymo atskiruose sektoriuose)?

– kodėl į LR trišalę tarybą įtraukti akivaizdžiai lobistinių organizacijų atstovai, siekiantys tik verslo aplinkos pagerinimo tikslų, net įstatuose neturintys įsipareigojimų ir įgaliojimų už darbo ir socialinius susitarimus.

– kodėl iki šiol nevyksta jokios socialinio dialogo viešinimo kampanijos, nors tam yra skirtos nemažos ES socialinio fondo projekto lėšos per projekto vykdytoją – Valstybinę darbo inspekciją?

Darbo kodeksas

LMP konferencijos delegatai taip pat pažymi, kad, įsigaliojus Lietuvos Respublikos darbo kodeksui praktikoje iškyla nemažai taisytinų problemų reguliuojant darbo laiką, keičiant darbo laiko grafikus, derantis dėl kolektyvinių susitarimų, darbo apmokėjimo sistemų nustatymo, kai įmonėje sudaromos kelios kolektyvinės sutartys, terminuotų darbo sutarčių sudarymo nuolatiniam darbui, darbo laiko reguliavimo nepertraukiamai veikiančiose įmonėse ar cechuose, nustatant konkretų tokių įmonių nustatymo kriterijus, rinkimų į darbo tarybas organizavimo darbovietėse (filialuose) esančių keliuose miestuose procedūros nustatymo, iškeliant profesinių sąjungų kandidatus, balsavimo slaptumo užtikrinimo.

Todėl LMP siūlo šiuos Darbo kodekso pakeitimus:

1. DK 34 str. 4 d. detalizuoti būtinąją darbo sutarties sąlygą darbovietę, kad be darbuotojo sutikimo nebūtų galima perkelti darbuotojo į kitą darbo vietą turintį adresą nors ir tame pačiame mieste.
2. DK 39 str. 2 d. riboti netesybų dydį dėl konfidencialios informacijos apsaugos.
3. DK 67 str. 4 d. leisti tik kolektyvinėse sutartyse sudaryti susitarimus dėl terminuotų darbo sutarčių nuolatinio pobūdžio darbams.
4. DK 115 str. 2 d. sugriežtinti darbo grafikų keitimo tvarką.
5. DK 140 str. detalizuoti kiek darbo apmokėjimo sistemų gali būti įmonėje, pvz., jei sudaromos kelios kolektyvinės sutartys arba sudaroma viena, bet neišplečiama visiems darbuotojams.
6. DK 171 str. 5 d. detalizuoti profesinių sąjungų kandidatų į darbo tarybos narius iškėlimą, nustatant darbo tarybos rinkimų komisijai pareigą raštu pasiūlyti profesinei sąjungai iškelti savo kandidatus ir pan.
7. DK 176 str. numatyti darbo tarybos automatinį veiklos nutraukimą, kai įmonėje veikiančių profesinių sąjungų narystė pasiekia 1/3.
8. DK 197 str. nustatyti darbdavio atsakomybę už kolektyvinės sutarties taikymą visiems darbuotojams, kai nebuvo susitarta dėl jos išplėtimo. Taip pat reglamentuoti kolektyvinės sutarties administravimo mokesčio mokėjimą profesinei sąjungai, kai kolektyvinė sutartis taikoma visiems darbuotojams.
9. DK 206 str. nustatyti darbdavio pareigą suderinti su darbuotojų atstovais darbo tvarkos taisykles, darbo normas ir darbo apmokėjimo sistemą.
10. Pakeisti DK 121 str. ir jį išdėstyti: Transporto, pašto, žemės ūkio, energetikos įmonėse, gydymo ir socialinės globos įstaigose, taip pat jūrų ir upių laivyboje ir kitose ekonominės veiklos sričių nepertraukiamai veikiančiose įmonėse maksimaliojo darbo laiko reikalavimai ir minimaliojo poilsio laiko reikalavimai, darbo laiko režimo ir darbo apskaitos taisyklės gali skirtis nuo šio kodekso nustatytų normų. Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumus šiose veiklos srityse nustato aukštesnio negu darbdavio lygmens kolektyvinės sutartys.
11. Patikslinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017-06-21 nutarime Nr. 496 72 punkto nuostatą, kad visų ekonominės veiklos sričių nepertraukiamai veikiančiose įmonėse ar nepertraukiamai veikiančiuose įmonių cechuose, baruose, išlaikant Darbo kodekse nustatytus reikalavimus dėl maksimalaus savaitės darbo laiko, darbas išimtinais atvejais gali būti organizuojamas iki 12 valandų per parą, jei dėl to susitarta aukštesnio negu darbdavio lygmens kolektyvinėse sutartyse. Nustatyti konkretų tokių nepertraukiamai veikiančių įmonių (ar cechų) įvertinimo kriterijus ir sąrašus.