Visame pasaulyje vasaros sezonas yra tas laikas, kai iniciatyvus jaunimas siekia užsidirbti. Kiek kitaip šis laikotarpis atrodo Lietuvos jaunimui. Nepaisant to, kad nemaža dalis vyresnių klasių moksleivių vasarą norėtų dirbti, jiems įsidarbinti Lietuvoje galimybės išties menkos.
Šių metų liepos mėnesį Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) pateiktoje Lietuvos ekonomikos apžvalgoje pastebėta, kad spartus visuomenės senėjimas ir gausi emigracija lemia darbo jėgos sumažėjimą po 1% kasmet, todėl kylančias Lietuvos ekonomines problemas būtina spręsti kompleksiškai.
Žvelgiant į Lietuvos darbo rinką iš struktūros perspektyvos, pastaraisiais metais Lietuvoje sparčiausiai augo vyresnių žmonių užimtumas. Statistikos departamento duomenimis, šios amžiaus grupės darbuotojų skaičius 2017 metais siekė net 70,5 proc. Nepaisant to, kad jaunimo užimtumas 2017 metais taip pat didėjo, bendras jaunesnio amžiaus žmonių skaičius mažėjo, todėl darbdaviai dažniau rinkosi vidutinio ir vyresnio amžiaus darbuotojus. Jaunimo įtraukimo į Lietuvos darbo rinką didinimas yra puiki galimybė kompleksiškai spręsti Lietuvos ekonomines problemas.
Tačiau žvelgiant į šią problemą giliau matome, jog rinkoje, kuri kenčia nuo senėjimo, darbuotojų trūkumo yra atsisakoma papildomos darbo jėgos, papildomų pajamų į biudžetą, o dar blogiau – atsisakoma suteikti patirtį jaunuoliams, kurie ateityje turės įsilieti į darbo rinką. Kalbėdami apie gerovės valstybę, mes nesugebame pasirūpinti savo piliečiais, nors darbuotojų trūksta. Nemanau, kad dėl to kalti darbdaviai, juk jų tikslas gauti darbo jėgą, ypatingai sezoniniams ir nepastoviems darbams, o moksleiviai yra idealus pasirinkimas. Sezonui pasibaigus dauguma šių žmonių grįš į mokyklas ar pradės eiti į universitetus.
Man asmeniškai per šiuos metus teko bendrauti su daugiau nei 500 jaunų žmonių, kurie jau pasiruošę žengti į darbo rinką. Jie visi teigė, jog bandys ieškoti darbo vasaros laikotarpiui. Šiuo metu Lietuvos jaunuoliams darbo birža gali pasiūlyti 133 darbo vietas, į kurias laukiami asmenys jaunesni nei 18 metų amžiaus. Darbo biržos sistemoje yra užsiregistravę 77 asmenys iki 18 metų, kurie ieško darbo, tačiau į jaunimo darbo centrus per dieną ateina apie 100 moksleivių, kurie domisi galimybėmis dirbti. Tad ir pačiam darosi sunku suprasti, ar į tas 133 laisvas darbo vietas pavyks jiems sutilpti?
Valstybės požiūris į jaunimo nedarbą
EBPO pateiktoje Lietuvos ekonomikos apžvalgoje rekomenduojama teikti veiksmingesnę pagalbą bedarbiams, ieškantiems gero darbo. Anot premjero Sauliaus Skvernelio, „strateginis Vyriausybės tikslas – Lietuva turi tapti konkurencingiausia investicijų pritraukimo, darbo jėgos apmokestinimo ir gyvenimo kokybės šalis regione”. Tačiau, šiuo metu valstybės požiūris į jaunimo nedarbą nėra ginantis jauno piliečio saviraišką darbo rinkoje.
Jaunimo nedarbo Lietuvoje problemos susijusios su valstybės požiūriu tiek į darbdavius, tiek į moksleivius. Dirbtinai sukuriamos problemos ir biurokratinio popierizmo kalnai, bet ne tam, kad jauno piliečio galimybės būtų apgintos, o kad darbdaviai būtų atbaidyti nuo šių asmenų įdarbinimo.
Darbo kodekse nurodoma, kad minimalus darbo užmokestis mokamas tik už nekvalifikuotą darbą, taip paliekant tiek daug vietos interpretacijai ir savivalei. Įsivaizduokit jauną asmenį, kuriam atėjus dirbti pasakoma, kad tai yra nekvalifikuotas darbas ir kad bus mokama tiek, kiek nurodyta įstatymuose. „Nenori – nedirbk“, – tai skamba kaip tiesioginis pasiūlymas baigus mokyklą ar studijas vykti svetur ieškant laimės.
Jei visuomet būtų tokia pirmoji pažintis su darbdaviu – kaip Lietuvoje mes išsaugosime jaunus žmones, kaip atrodys regionai po dešimties metų. Mes visi turėtume džiaugtis, kai jaunas žmogus siekia daugiau ir stengiasi pats užsidirbti pinigų, mes kalbame, kad jis yra pavyzdys ir norime, kad tokių būtų daugiau. O tuomet patys ne žodžiais, o veiksmais parodome, kad mums to nereikia.
Seimas ir vyriausybė nuolat kalba apie biurokratinio mechanizmo mažinimą, jaunimo užimtumą. Kol kas ties šiais darbais nepajudėta iš vietos. Tačiau čia mes turime realią problemą, kurios sprendimui tereikia politinės valios. Šio sprendimo vaisius galėtume skinti jau kitą vasarą ir ne tik per didesnį jaunimo įsidarbinimą, sumažėjusi šešėlį ar surinktus mokesčius, tačiau ir per didesni jaunų žmonių pasitikėjimą savo valstybe. Tik ar kas nors pagaliau imsis tai spręsti?
Asociacijos „LPSK jaunimas“ pirmininkas Tomas Jakutavičius
