Iškilmingai, dalyvaujant aukščiausiai šalies valdžiai paskelbta idėja Lietuvai, kad 2025 m. mokytojo profesija taps prestižine. Dėl šios miglotos, bet neabejotinai pozityvios perspektyvos neslėpė džiaugsmo ir Švietimo ir mokslo ministerijos vadovai. Patys mokytojai šią žinią priėmė skeptiškai. Panašių idėjų, vizijų ir pažadų yra sulaukę ne iš vienos valdžios. Deja, situacija nuo žadėjimo ne gerėjo, tik nuolat blogėjo. Panašu, kad taip bus ir dabar.

Kovo pradžioje Švietimo ir mokslo ministerija paruošė ir įregistravo gana keistą Švietimo įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo atskirai nustatoma valstybinėse ir savivaldybių sporto mokyklose dirbančių trenerių atlyginimo mokėjimo tvarka. Kodėl atsirado poreikis trenerius išskirti iš visų vienoda tvarka darbo užmokestį gaunančių pedagogų?

Giliau paanalizavus situaciją, ima aiškėti sumanymo esmė. Dar praėjusių metų pradžioje kai kurios šalies savivaldybės, kuriose veikia sporto mokyklos, ėmėsi iniciatyvos keisti šių įstaigų pavadinimus. Būtent tik pavadinimus! Paprastas žmogus sužinojęs, kad daugelį metų sėkmingai jaunuosius sportininkus ugdžiusi sporto mokykla pervadinta į sporto centrą, nesupras šio sprendimo priežasčių. Nesuprato jo ir daugelis iškabas pakeitusiose įstaigose dirbančių trenerių. Tačiau pokyčius inicijavę valdininkai ir jiems pritarę politikai puikiai suprato (ar bent turėjo suprasti!) šio sprendimo pasekmes. O jos bus pragaištingos ten dirbantiems treneriams.

Iki šiol pedagogų statusą turėjusiems specialistams keisis atlyginimų nustatymo tvarka ir jų dydis, jie neteks iki šiol turėtos teisės į trumpesnę darbo savaitę bei prailgintas atostogas. Tuo tarpu trenerio darbas nė kiek nepasikeis. Jis ir toliau dirbs toje pačioje aplinkoje, toliau treniruos tuos pačius vaikus, jam toliau yra keliami tie patys reikalavimai formuojant grupes bei siekiant rezultatų. Nepaisant to, jo atlyginimas daugeliu atvejų mažės, nes jis susidės iš kuklios pastoviosios bei efemeriškos kintamosios dalies. Jam bus pradėta taikyti abejotina metinių užduočių formavimo ir kasmetinio atsiskaitymo už jų vykdymą tvarka. Prie viso to, pailgės jo darbo laikas (atlyginimas geriausiu atveju liks tas pats!) ir ženkliai sutrumpės atostogos. Galų gale, netekęs pedagogo statuso, jis nebepuoselės vilčių sulaukus 2025 metų dirbti prestižinį darbą. Tik nežymi dalis trenerių liks dirbti mokyklose ir jiems bus taikomi minėti Švietimo įstatymo pakeitimai.

Keistai skamba sumanymo autorių išvedžiojimai apie būtinumą „išgryninti sportinę veiklą“, apie mįslingą pereinamąjį laikotarpį, kurio metu visos sporto mokyklos turi virsti ne vaikus ugdančiomis, o sportinę veiklą organizuojančiomis institucijomis. Tačiau daugiausia šnekama apie būtinumą siekti aukštų sportinių rezultatų. Atrodo, kad užtenka pakeisti pavadinimus ir Lietuvos sportas pakils į neregėtas aukštumas. Tačiau net mažiausią supratimą apie ugdymą turintis valdininkas pripažįsta, kad visos didžiausios šalies sporto žvaigždės savo sportinį kelią pradėjo sporto mokyklose, ugdomos mokytojų – sporto trenerių.

Net neverta samprotauti apie tai, kiek kris mažesnį atlygį gaunančių ir turėjusias socialines garantijas praradusių specialistų motyvacija dirbti, kaip tai atsilieps jo treniruojamų vaikų rezultatams, kiek sumažės tikimybė, kad vaikų trenerio darbą pasirinks geriausi specialistai. Už tai savivaldybių finansininkai ir buhalteriai trins rankas – ženkliai sumažės sporto centru pavadintos įstaigos išlaikymui reikalingų lėšų poreikis. Tada bus galima girtis taupiai naudojant biudžeto lėšas, už ką neabejotinai sulauks aplodismentų iš politikų. Atlikę gerą darbą jausis ir Švietimo ir mokslo ministerijos vadovai, kurie girsis taip dabar populiariomis struktūrinėmis reformomis.

Tik keli tūkstančiai Lietuvos sporto mokyklose su įvairaus amžiaus vaikais dirbantys treneriai nesidžiaugs šioje taupiųjų reformatorių fiestoje, nes jie jausis elementariai politikų apgauti. Lygiai taip pat prieš kelis metus Švietimo ir mokslo bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, manipuliuodamos pareigybių pavadinimais, apgavo šimtus vaikų globos namuose dirbusių pedagogų, pavertusi juos turinčiais menkesnes socialines garantijas ir mažiau apmokamais socialiniais darbuotojais. O juk ir šitie žmonės būtų džiaugęsi, sužinoję, jog 2025 metais jie dirbs prestižinį darbą.

Šalies mokytojai – darželiuose dirbantys auklėtojai, įvairių dalykų specialistai dirbantys pradinėse, pagrindinėse ir vidurinėse mokyklose, progimnazijose bei gimnazijose, neformaliojo ugdymo pedagogai ir gausus būrys pagalbos mokiniui specialistų – išėjo į naują žygį, kurio finišą turėtų pasiekti 2025 metais, kai jų profesija taps prestižine. Vos tik žengus pirmuosius žingsnius, į šalikelę stumiami vaikų treneriai. Kas bus kiti?

Audrius Jurgelevičius yra Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas