2018 m. vasario 21 d. Europos Teisingumo Teismas (toliau – Teismas) priėmė sprendimą R. Matzak byloje prieš Ville de Nivelle (Belgija) dėl pasyvaus budėjimo namuose pripažinimo darbo laiku.

Belgijos teismas kreipėsi į Europos Teisingumo Teismą, klausdamas, ar pasyvus budėjimas namuose gali būti pripažįstamas darbo laiku pagal Darbo laiko direktyvą (2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 2003/88/EB) (toliau – Direktyva).

Teismas konstatavo, kad šalys narės negali laisvai interpretuoti ir nukrypti nuo darbo laiko apibrėžimo, nustatyto Direktyvoje, nebent nacionalinėje teisėje būtų nustatytos palankesnės darbuotojui nuostatos.

Teismas tuo pačiu pripažino, kad Direktyva nereguliuoja darbo užmokesčio klausimo, t. y. nacionalinėje teisėje gali būti nustatyta, kad esant pasyviam budėjimui namuose mokamas mažesnis darbo užmokestis arba jis visai nemokamas.

Tačiau svarbiausia, Teismas išaiškino, kad konkrečiu bylos atveju, kuomet darbuotojas privalo budėti namuose, o esant darbdavio iškvietimui, atvykti į darbo vietą per 8 minutes, iš esmės per nelyg suvaržo darbuotojo galimybes užsiimti bet kokia kita asmenine veikla, todėl yra pripažįstamas darbo laiku. Teismas paaiškino, kad Direktyvoje esančios „darbo laiko“ sąvokos pagrindinis kriterijus yra tas, kad darbo metu darbuotojas yra fiziškai darbo vietoje, arba, esant poreikiui, yra darbdavio lengvai pasiekiamas, kad nedelsiant atliktų savo darbo funkcijas.

Bylos atveju R. Matzak turėjo ne tik nedelsiant atsiliepti į darbdavio skambutį, bet ir per 8 minutes atvykti į darbo paskirtą vietą ir vykdyti jam pavestas funkcijas. Teismas aiškino, kad R. Matzak leidus budėti namuose, o ne savo darbo vietoje, tačiau nustačius pareigą per darbdavio nustatytą laiką pasiekti darbo vietą, objektyviai apriboja darbuotojo galimybes užsiimti asmenine ar socialine veikla. Dėl šio ribojimo R. Matzak budėjimo namuose laikas prilyginamas darbo laikui. Teismas paaiškino, kad budėjimas namuose gali būti pagrįstai nelaikomas darbo laiku, jei darbuotojas yra tik tiek darbdavio žinioje, kad su juo galėtų susisiekti, bet ne reikalauti prisistatyti į darbo vietą.

Direktyva nustato, kad „darbo laikas“ – tai bet koks laikas, kai darbuotojas yra darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo veiklą arba atlieka pareigas pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką“.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – Darbo kodeksas) 118 straipsnis nustato darbo laiko ypatumus budint. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad „Darbuotojo buvimas ne darbovietėje, bet esant pasirengus atlikti tam tikrus veiksmus ar atvykti į darbovietę kilus būtinybei įprastiniu poilsio laiku (pasyvus budėjimas namie), nelaikomas darbo laiku, išskyrus faktiškai atliktų veiksmų laiką.“

Vadovaujantis aukščiau išdėstyta Europos Teisingumo Teismo pozicija, Darbo kodekso nuostata, kad pasyvus budėjimas namuose, pasirengus atlikti darbo funkciją, nelaikomas darbo laiku, neatitinka Direktyvoje nustatyto darbo laiko apibrėžimo. Europos Teisingumo Teismo aiškinimas R. Matzak byla parodė, kad Darbo laiko direktyva netinkamai perkelta į Lietuvos Respublikos teisę, todėl turėtų būti inicijuotas pasyvaus budėjimo namuose reglamentavimo pakeitimas (Darbo kodekso 118 straipsnis).

LPSK teisininkė Jolanta Cinaitienė