Europos Komisija ir toliau kalba apie ekonomikos atsigavimą, tačiau statistika atskleidžia, jog darbuotojų atlyginimai nedidėja, bet stagnuoja arba net mažėja.

Neseniai Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondas pranešė, kad daugiau nei pusė 11 Europos Sąjungos (ES) valstybių narių gyventojų vos „suduria galą su galu“. Pavyzdžiui, namų ūkių Kroatijoje, Prancūzijoje, Graikijoje, Airijoje, Italijoje, Slovakijoje ir Ispanijoje statistika rodo, kad jų gyvenimo sąlygos dar blogesnės nei prieš 2007 m. krizę. Kai kurioms iš šių šalių po krizės buvo taikoma griežta taupymo politika, todėl Italijoje ir Kroatijoje ant skurdo ribos esančių dirbančiųjų padidėjo net 8-9 procentais.

Auganti pajamų nelygybė neramina ir ekonomikos ekspertus

Auganti pajamų nelygybė Europoje neramina ne tik darbuotojus ir profesines sąjungas, bet ir ekonomikos specialistus, akademinės visuomenės atstovus. Štai Europos centrinio banko prezidentas Mario Draghi paragino visų šalių vyriausybes ieškoti tokių priemonių, kurios padėtų užtikrinti teisingesnį pajamų perskirstymą.

Tarptautinis valiutos fondas (TVF) taip pat stipriai sukritikavo darbo užmokesčio stagnaciją, nepaisant mažėjančių nedarbo skaičių Europos Sąjungoje.

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) nustatė, kad pajamų nelygybė yra rekordiškai aukšta, bei pabrėžė, kad reikia “visa apimančio augimo”. Jis apibrėžiamas kaip “ekonominis augimas, kuris sukuria galimybes visoms gyventojų grupėms ir teisingam didėjančios gerovės dividendų (tiek piniginių, tiek ne piniginių) paskirstymui visoje visuomenėje“.

Be to, TVF nurodė, kad profesinių sąjungų silpnėjimas visame pasaulyje  yra viena iš pagrindinių nelygybės augimo priežasčių. Taigi, stiprios profesinės sąjungos – tai mažesnė nelygybė.

Nelygybės augimas ir darbo užmokesčio sąstingis yra tiesioginės ES ekonomikos politikos pasekmės, ir mes, deja, vis dar esame toli nuo tinkamo balanso.

Nesidalini pelno su darbuotojais – atsiduri tarp rinkos „autsaiderių“  

Per pastaruosius trejus dešimtmečius nelygybė išaugo, o nacionalinių pajamų dalis, skirta darbo užmokesčiui, smarkiai sumažėjo. Beje, iki tol situacija buvo kitokia: nuo 1960 m. iki 1990 m. darbo užmokestis buvo didesnis nei produktyvumas ir dėl to darbuotojai gyveno žymiai geriau nei šiandien.

Tačiau statistika rodo, kad po 1990 m., kasmet, pradėjo didėti atotrūkis tarp našumo ir darbo užmokesčio. Profesinės sąjungos mano, jog šis atotrūkis ir yra dalis priežasties, dėl kurios, nepaisant ekonomikos atsigavimo, darbuotojai pagerėjimo nejaučia.

Susiformavo vadinamasis „domino“ efektas: tos įmonės, kurios, net ir didėjant jų pelnui, dalies jo neskiria neskiria darbuotojų atlyginimams, pačios nėra pajėgios išsilaikyti tarp lyderiaujančių ekonomikos „žaidėjų“. Akivaizdu, jog, nebelikus tinkamo finansų ir darbo rinkų reguliavimo, nelygybė tik didėja. Todėl Europos profesinės sąjungos reikalauja griežtesnės finansinių rinkų kontolės, kad dalis pinigų srautų būtų skiriama atlyginimams bei investicijoms į realias darbo vietas.

Kokie galimi konkretūs žingsniai?

Europos profesinių sąjungų konfederacija (ETUC) siekia esminių ES politikos poyčių ta linkme, jog būtų užtikrinta geresnė profesinių sąjungų parama, ir kad per kolektyvines derybas jos galėtų derėtis dėl sąžiningos darbuotojų dalies.

Yra keletas žingsnių, kurių ES galėtų imtis, kad šie tikslai būtų įgyvendinti:

• Europos viešųjų pirkimų taisyklėse turėtų būti užtikrinta kolektyvinių derybų išlyga, užtikrinant pagarbą darbo teisei ir kolektyvinėms sutartims, kurios neturėtų būti laikomos kliūtimis rinkai.

Perkančiosios organizacijos į savo viešųjų pirkimų procesus turėtų įtraukti kokybės, socialinius ir aplinkos apsaugos kriterijus, o rangovai turėtų būti atsakingais už subrangovų rezultatus. Profesinės sąjungos mano, kad kolektyvinių sutarčių buvimas rangovų organizacijose turi būti pagrindinis viešųjų pirkimų sutarties sudarymo kriterijus.

• Ypatingai svarbu, kad Europos valstybės narės investuotų į socialinį dialogą ir profesinių sąjungų gebėjimų ugdymą. Tai reiškia, kad reikia sukurti ir stiprinti kolektyvinių derybų sistemas, ypač nacionaliniu ir sektoriniu lygiu.

ETUC jau anksčiau ragino ES valstybes nares parengti nacionalinius veiksmų planus, kuriais siekiama įgyvendinti Europos socialinių teisių ramstį, įskaitant įsipareigojimą didinti atlyginimus ir inicijuoti kolektyvines derybas. Vadinasi, jau dabar turi vykti reguliarūs socialinių partnerių susitikimai, kurių metu būtų nustatyti konkretūs uždaviniai siekiant padidinti kolektyvinių sutarčių aprėptį.

Akivaizdu: kolektyvinės derybos didina dirbančiųjų pajamas

Praktikoje yra daug įrodymų apie sėkmingą profesinių sąjungų kolektyvinių derybų procesą gerinant gyvenimo lygį ir mažinant nelygybę. Pavyzdžiui, Čekijoje profesinės sąjungos iškovojo 11 proc. didesnį minimalų darbo užmokestį nuo 2018 m., o mažai apmokamiems socialinių paslaugų darbuotojams – net iki 23 proc. didesnius atlyginimus.

Italijos profesinės sąjungos per porą metų sudarė 62 nacionalines sektorines sutartis, ir tokiu būdu 55 proc. šios šalies darbuotojų užtikrino iki 5,4 proc. darbo užmkesčio padidėjimą. Be to, tai paskatino kolektyvines derybas įmonėse – buvo pasirašyta daugiau nei 21 tūkst. kolektyvinių sutarčių.

Estijos sveikatos apsaugos profesinės sąjungos užtikrino, kad nuo 2018 m. atlyginimai gydytojams padidėjo 8 proc., o slaugytojams – 13 proc.

Pažymėtina, kad Slovakijoje profesinių sąjungų nariai paprastai uždirba apie 20 proc. daugiau nei kiti darbuotojai.

Šie pavyzdžiai parodo, kad tais atvejais, kai darbuotojai vienijasi į profesines  sąjungas, jie, kartu su darbdaviais ir valdžios atstovais, gali siekti, kad pajamų nelygybė būtų įveikta.

Parengta pagal socialeurope.eu informaciją parengė Jūratė Jasiūnienė/ Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacija