Ne pirmi metai vyksta diskusijos dėl bendrojo ugdymo mokyklų ir ikimokyklinių bei priešmokyklinių įstaigų pedagogų darbo užmokesčių skirtumo. Šių metų sausio 4 d. įvykusio Lietuvos švietimo profesinės sąjungos ataskaitinio – rinkiminio suvažiavimo metu vyko ir dalykinė konferencija. Viena jos dalis buvo skirta ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogų darbo sąlygų gerinimui. Jos metu buvo pateikti akivaizdūs faktai, kaip skiriasi bendrojo ugdymo ir ikimokyklinio bei priešmokyklinio ugdymo pedagogų darbo užmokestis ir jo nustatymo principai.

Akivaizdžiausias skirtumas matosi palyginus minėtų pedagogų pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientus, nustatytus Valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymo 5 priede. Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogams jie yra beveik trečdaliu mažesni (atsižvelgiant į darbo stažą ir turimas kvalifikacines kategorijas jie mažesni nuo 29 iki 35 procentų). Šiems pedagogams nustatytos ir nevienodos ir taip mažesnių pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientų „žirklės“. Jei bendrojo ugdymo pedagogams didžiausias skirtumas tarp minimalaus ir maksimalaus koeficientų dydžio siekia 2,1 proc., tai ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogams šis dydis svyruoja nuo 3,5 proc. iki 4,5 proc. Tokia gerokai didesnė procentinė amplitudė sukuria prielaidas švietimo įstaigų vadovams manipuliuoti, dažniausiai darbuotojams nepalankia kryptimi, ir taip mažais atlyginimais.

Minėto įstatymo 5 priede randame ir dar vieną skirtumą, geriausiai iliustruojantį atsainų (o gal tiesiog paniekinamą?) šalies švietimo valdžios požiūrį į ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogus. Nuo 2018 m. sausio 1 d. atsiradusiuose įstatymo pataisose bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo pedagogams, kuriems nesuteiktos kvalifikacinės kategorijos ir pedagogams, kuriems suteiktos mokytojo kvalifikacinės kategorijos, panaikintos pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientų „žirklės“, tuo pačiu padidinant buvusią maksimalią koeficientų ribą. Tuo tarpu ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogus šie nors menki, tačiau pozityvūs pokyčiai aplenkė.

Aiškiausiai minėtus pareiginės algos koeficientų ir jų pokyčių skirtumus iliustruoja sausi skaičiai. Už 36 valandų darbo savaitę (tai prilygs vienam etatui) bendrojo ugdymo pedagogui, neatskaičius mokesčių (bruto), priskaičiuojamas nuo 877,15 Eur. iki 1184,55 Eur darbo užmokestis. Tuo tarpu ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogai už tokios pačios – 36 valandų – darbo savaitę gali uždirbti nuo 575,05 Eur. iki 842,70 Eur.

Akivaizdžiai skiriasi bendrojo ugdymo mokyklų ir ikimokyklinių bei priešmokyklinių įstaigų pedagogų darbo apmokėjimo sistema bei jos kaitos perspektyvos. Triukšmingai ruošiant etatinio bendrojo ugdymo mokytojų darbo apmokėjimo sistemą, ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogams tokia darbo apmokėjimo sistema jau yra taikoma labai seniai. Tačiau  kardinaliai skiriasi požiūris į etato struktūrą. Jei mokytojams etate yra planuojama numatyti vidutiniškai 18 kontaktinių valandų, likusias 18 paliekant dirbti kitus darbus, tai ikimokyklinio ugdymo ir priešmokyklinių  pedagogų etate numatytos 33 kontaktinės ir vos 3 valandos skirtos kitiems darbams. Ši disproporcija itin rėžia akį žinant, kad visiems šiems pedagogams yra keliami vienodai aukšti reikalavimai, kad tiek vieni, tiek kiti yra užversti vienodu kalnu popierių, kad iš jų visų visuomenė reikalauja aukštų vaikų ugdymo rezultatų.

Lietuvos švietimo profesinė sąjunga iš savo kartaus patyrimo žino, kaip Švietimo ir mokslo ministerijos vadovai reaguoja į daugkartinius raginimus mažinti šią disproporciją. Pirmiausiai jie kinkuoja galvas pritardami, jog situacija yra bloga, o po to pradeda išvedžiojimus, kad nieko pakeisti neįmanoma, nes pokyčiai reikalauja milžiniškų papildomų lėšų.

2017 m. lapkričio 6 d. pasirašyta Lietuvos švietimo ir mokslo šakos kolektyvinė sutartis sudarė teisines prielaidas galų gale imtis ikimokyklinio ugdymo ir priešmokyklinių  pedagogų darbo užmokesčio problemų sprendimo. Sutarties 8.7 punkte numatyta, kad „iki kiekvienų metų birželio 1 d., atsižvelgus į Lietuvos Respublikos Vyriausybės programą ir šalies ekonominę raidą, finansines galimybes, su sutartį pasirašiusiomis Profesinėmis sąjungomis aptarti ikimokyklinio, priešmokyklinio ugdymo pedagogų atlyginimų didinimo galimybes, siekiant iki 2020 metų juos sulyginti su bendrojo ugdymo mokyklų mokytojų darbo užmokesčiu. Kiekvienų metų susitarimas tampa sudėtine šios sutarties dalimi“, o 8.8 punkte sakoma, kad „atsižvelgiant į etatinio mokytojų darbo apmokėjimo modelį, per 6 (šešis) mėnesius peržiūrėti ikimokyklinio ugdymo ir priešmokyklinių pedagogų etatinio darbo apmokėjimo nuostatas ir inicijuoti teisines prielaidas sutartoms nuostatoms įgyvendinti“. Žmonių kalba kalbant, šie punktai sako apie tai, kad galų gale reikia suvienodinti (be abejo, atsižvelgiant ir į specifiką) vienodai svarbų darbą dirbančių pedagogų darbo apmokėjimo sąlygas ir atlyginimų dydį.

Sausio 10 d. Lietuvos švietimo profesinė sąjunga kreipėsi į Švietimo ir mokslo ministeriją dėl šakos kolektyvinės sutarties vykdymo, prašydama numatyti derybų dėl ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogų darbo užmokesčio didinimo pradžią. Ar pavyks Lietuvos švietimo profesinei sąjungai kartu su kitomis kolektyvinę sutartį pasirašiusiomis profesinėmis sąjungomis šiam dokumentui „suteikti kūną“, t. y. įgyvendinti jos nuostatas, pamatysime artimiausioje ateityje. Sėkmė didžiausia dalimi priklausys nuo pačių  ikimokyklinių ir priešmokyklinių įstaigų pedagogų, nuo to kiek jie bus pasiruošę palaikyti profesines sąjungas derybose, o joms nesisekant jungtis prie protesto akcijų.

 

Egidijus Milešinas, LŠPS pirmininko pavaduotojas