Rezidentai sausio 4 dieną mitinguos.
Visuomenėje pasigirsta nuomonių, kad medikai yra godūs ir rūpinasi tik savo pinigais, užuot ėję mitinguoti tegu eina dirbti. Kai gresia uždirbti mažiau nei minimumą, turėtum būti visiškai atsilupęs, kad finansiniai klausimai nerūpėtų. Ypač, kai šildymo sezonas pusę metų, o už nuomą sumoki algą.
Visgi, ne patys piniginiai klausimai, o požiūris į rezidentus, juos paskatino susiruošti į gatves simboliniam žygiui į oro uostą (beveik penktadalis jaunųjų kolegų tą padarė visai ne simboliškai).
Pati neseniai būdama rezidente, kartais jausdavausi, kad mano pajamos neproporcingai didelės. Taip, didelės, nes padarau per mažai darbo, per anksti išeinu namo. Tada susivokiau, kad būtent dėl to, jog esame pigūs, mūsų darbo nevertina. Jei ne tu, bus kitas, trečias, penktas. Universitetinėse ligoninėse gydytojų skyriuose neretai būdavo net daugiau nei pacientų. Ligoninei nereikia mokėti iš savo lėšų už rezidento darbą, jiems mokama iš Sveikatos apsaugos ministerijos lėšų. Ta masė jaunų gydytojų gali padengti naktinius budėjimus, ji užpildys dokumentus, susiūs žaizdas, priimamajame sužiūrės ligonius, visiems pamatuos spaudimą, išrašys vaistus ir dar malonų paguodžiantį žodį ištars pacientui.
Viskas už grašius ir dar stipendiją, kuri nėra draudžiamosios pajamos, tad, jei susirgsi, išeisi auginti vaikų, liksi be jų, be to, nuo jų nekaupiami pinigai pensijai. Jos, beje, apskritai dalis rezidentų negauna, nes moka už „studijas“.
Kai turi pigią darbo jėgą, į ją nebūtina daug investuoti, nebūtina apkrauti, nebūtina mokyti specifinių įgūdžių, suteikti atsakomybės ir vykdyti ne formalaus teorinio testavimo, o įgūdžių kontrolės. Net tarp gydytojų vyrauja požiūris, kad rezidentai yra studentai, tai tegu stovi už nugaros ir žiūri, kaip dirba suaugę.
Apskritai gydytojai yra pigūs. Jiems galima suversti negydytojiškus darbus, tokius, kaip kodavimai, krūvos taisyklių ir išimčių apie pacientų ištyrimą ir gydymą ir viso to aprašymą skirtingose formose.
Tik jausdamas atsakomybę gali geriausiai panaudoti žinias, tobulėti kaip profesionalas ir formuoti įgūdžius. Už tą atsakomybę turi būti pakankamai atlyginama ir dar turi likti pinigų nusipirkti knygai. Svajoju apie Lietuvą, kurioje būtų vertinama gydytojų kompetencija, žinios, įgūdžiai. Kur jie galėtų tobulėti, o pacientai – jaustis saugūs. Kur nereiktų skambučio pažįstamiems, kad artimasis gautų geriausią sveikatos priežiūrą. Noriu, kad gydytojai būtų brangūs – tiek rezidentai, tiek specialistai. Tokie brangūs, kad jiems būtų paliktas tik gydymo darbas, o ne kodavimai, siuntinėjimai, pažymų rašinėjimai, puslapių numeravimai ir visokia kitokia biurokratija.
Noriu, kad rezidentas būtų suvokiamas kaip gydytojas, jog galėtų dirbti. Dirbti daug, išmokti dar daugiau ir žinoti, kad yra reikalingas. Juk kiekvienas yra reikalingas. Rezidentai yra tie, kuriems kiekvienas pacientas brangus, kurie padarys viską, ką gali ir net ko negali, kad būtų geriau.
Galiausiai, jau dabar mažuose miesteliuose trūksta gydytojų, kaimuose trūksta gydytojų, nes didžiuosiuose miestuose ima trūkti kai kurių specialistų. Kiek dar turės mirti pagalbos nesulaukusių žmonių, kol bus susivokta, kad kiekvienas svarbus, kad pacientai laukia gydytojų, tai nevarykite jų lauk. Leiskite čia dirbti ir tobulėti.
Emilija Trumpaitė
