Vakar įvyko Darbo kodekso numatytas susitikimas, kuriame Vyriausybės įgaliota švietimo ir mokslo ministrė J. Petrauskienė privalėjo su švietimo profesinėmis sąjungos aptarti jų pateiktus reikalavimus.

Aptarimas pasižymėjo dviem niuansais. Pirmasis, šalia ministrės buvo ir Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas E. Jovaiša, vaidinęs savotiško tarpininko vaidmenį vis gilėjančios profesinių sąjungų bei ministerijos konfrontacijos akivaizdoje. Antrasis – po spalio 4 d. Vyriausybės posėdžio ministrė savo kišenėje jau turi įgaliojimą pasirašyti švietimo šakos kolektyvinę sutartį, tik prieš tai sutarusi dėl kelių projekto nuostatų koregavimo.

Susitikimą pradėjęs E. Jovaiša išdėstė valdančiosios daugumos prioritetus 2018 m. – mokytojų ir aukštųjų mokyklų dėstytojų atlyginimų didinimas, pilnavertis neformaliojo ugdymo finansavimas ir nemokamų bakalauro studijų aukštosiose mokyklose įvedimas. Kartu Seimo narys pridėjo, kad Vyriausybė kartu su ŠMM yra apsisprendusi įgyvendinti kelis sumanymus, kurie leistų už valstybės pinigus iki kitų mokslo metų pradžios mokytojams pasiruošti dėstyti kelis dalykus. Taip pat padėtų vyresnio amžiaus ir turintiems didelį pedagoginį stažą pedagogams, nesulaukus pensijos, apsispręsti savo noru nutraukti darbą švietimo srityje (neuždraudžiant dirbti kitur) ir gauti tam tikrą kompensacinę išmoką iki sulauks senatvės pensijos.

Prieš pradedant pašnekesį dėl profesinių sąjungų reikalavimų, buvo nuspręsta, kad J. Petrauskienė detalizuos, ką ji, įpareigota Vyriausybės, siūlo keisti. Vėliau dėl kiekvieno ministrės pasiūlymo šalys pasikeitė nuomonėmis, vienu atveju labiau, kitu mažiau sutardamos (dėl vieno punkto nuomonės išsiskyrė kardinaliai).

Kelių sutarties punktų redakciniai, daugeliu atvejų deklaratyvūs pasiūlymai nekėlė daug diskusijų. Tai ir Vyriausybės noras į sutarties preambulę įtraukti nuostatą apie „valstybės finansines galimybes“, tai ir pro padidinamąjį stiklą pamatytas draudimas mokyklų direktoriams dirbti pedagoginį darbą, tai noras sutarimą dėl būtinybės optimizuoti mokytojų skaičių papildyti fraze apie „Europos Sąjungoje esantį mokytojų ir mokinių santykį“ bei keli kiti.

Šalių pozicijos kategoriškai išsiskyrė dėl punkto, kuriuo Vyriausybė įsipareigotų nuo ateinančių metų sausio 1 d. panaikinti pedagoginių darbuotojų atlyginių koeficientų „šakutes“, paliekant dabartinę maksimalią ribą. Logiška, jog profesinių sąjungų žmonės su tuo linkę nesutikti. Pasak ŠMM specialistų, vienu metu keisti mokytojų darbo apmokėjimo sistemą ir tuo pačiu metu didinti jų atlyginimų koeficientus, yra per didelė našta valstybei.

Daugiausia abejonių kilo dėl labai abstrakčios Vyriausybės nuostatos, jog „sutartyje neturi būti numatyta kitų finansinių įsipareigojimų valstybės biudžetui iki 2020 metų, išskyrus mokytojų etatinį apmokėjimą“. Remdamasi tuo, ministrė pasiūlė iš sutarties projekto išbraukti punktus dėl 20 ir 25 metų darbo stažo „laiptelių“ įvedimo pedagogų apmokėjimo tvarkoje, atsisakyti ankstesnių vyriausybių įsipareigojimo palaipsniui ikimokyklinio bei priešmokyklinio pedagogų darbo užmokestį sulyginti su bendrojo ugdymo mokytojų atlyginimais bei sutarimo kiekvienais metais didinti aukštųjų mokyklų dėstytojų, mokslo darbuotojų ir kitų tyrėjų atlyginimus.

Nors minėti ganėtinai abstraktūs sutarties projekto punktai nenurodo, kiek ir kada Vyriausybė turės skirti papildomų lėšų, tačiau nenoras juos įtraukti į sutartį demonstruoja mūsų valdžios baimę prisiimti bet kokį ilgalaikį finansinį įsipareigojimą savo piliečiams. Neaišku liko ir sutarimo dėl mokytojų etatinio darbo apmokėjimo įvedimo nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. formuluotės, nes ministrė pakartojo tai, ką jau anksčiau buvo paskelbęs premjeras S. Skvernelis – etatinis apmokėjimas bus įvedinėjimas palaipsniui per trejus metus. Teisės akto detales ŠMM specialistai įsipareigojo pateikti trečiadienį ir tada šalys bandys formuluoti atitinkamą sutarties punktą.

Galų gale, buvo susitarta dar kartą susitikti spalio 18 d., kai bus bandoma galutinai sudėlioti naują kolektyvinės sutarties redakciją. Be abejo, ateinantis susitikimas bus prasmingas tik tuo atveju, jei šalims pavyks pasiekti abipusį kompromisą. Aštrios, kartais kandžios diskusijos visais klausimais parodė, kad bet kurios derybų pusės bandymas daryti nors kiek didesnį spaudimą oponentams, realiai grasina nutraukti dialogą.

 

LŠPS informacija