Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos pirmininkė, Trišalės tarybos narė, Europos profesinių sąjungų konfederacijos socialinio dialogo komiteto narė, taip pat buvusi Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narė (2010-2015 m.) Gražina Gruzdienė – vienas matomiausių šalies profsąjungų veidų. Mačiusi perėjimą į naują, visiškai kitokią, santvarką, nuolat dalyvavusi  svarbiausiuose su profesinėmis sąjungomis susijusiuose procesuose patyrusi profsąjungietė turi papasakoti ne vieną įdomią istoriją.

***

LPSK: Kaip plėtojosi LMP?

G.G.: LMP turi profesines sąjungas 21-oje Lietuvos maisto pramonės įmonėje. Praktiškai daugelyje didžiausių. Kadangi nemažai jų – užsienio kapitalo, vieni pirmųjų, dar nuo 1993 m., įgijome patirties dirbant su tarptautinio lygio bendrovėmis ir kolektyvinėmis sutartimis. Juk tarp pirmųjų į Lietuvą atėjusių investuotojų buvo „Kraft Foods“, nupirkę „Kauno konditeriją“, ir „Phillip Morris“, nupirkęs tabako fabrikus.

Mūsų, kaip profesinės sąjungos, pagrindinis darbas – pasirašyti darbuotojams kuo palankesnes kolektyvines sutartis. Džiugu, kad jas turime susiderėję beveik visur (nėra tik „Lietuvos cukruje“ ir „Gubernijoje“). Dažniausiai derybinei grupei įmonėse priklauso ir LMP ekspertai, išmanantys darbo apmokėjimo, socialinius, teisinius ir kitus svarbius aspektus. Derybos vyksta nuolat – vis kas nors keičiasi ir reikia persiderėti, be to, dauguma kolektyvinių sutarčių terminuotos. Įmonėse socialinis dialogas įgijęs didesnį pagreitį nei viršuje, bet Lietuvoje dar niekaip nepavyksta pereiti prie sektorinių sutarčių. Naujasis Darbo kodeksas tikrai nesustiprino profesinių sąjungų derybinių pozicijų.

Visada laikiausi nuomonės, kad Darbo kodeksas yra minimali kolektyvinė sutartis Lietuvos mastu. Nuo jo startuojame. Niekada nesutiksiu, kad per kolektyvines derybas galima susitarti, kad būtų pabloginta darbuotojų padėtis nei numatyta Darbo kodekse. Deja, tokį žaidimą mums neretai bandoma primesti.

 

LPSK: Ar dideli skirtumai tarp skirtingų šalių kapitalo įmonių?

G.G.: Kitaip dirbama, pavyzdžiui, su skandinavų ir amerikiečių kapitalo įmonėmis. Vienur stipri derybų, bendradarbiavimo kultūra, kitur – spaudimo. Aišku, skirtingas požiūris ir į profesines sąjungas. Prie to teko greitai prisitaikyti. Tai buvo įdomi patirtis. Buvome įmesti į šaltą vandenį, dėl to sustiprėjome – plauki arba paskęsti.

Aišku, dirbome ir su lietuviškomis įmonėmis, bet darbas su tokio masto įmonėmis reikalavo kitokių žinių ir kvalifikacijos. Čia daug pagelbėjo narystė tokiose tarptautinėse organizacijose kaip IUF (Tarptautinėje maisto, žemės ūkio, viešbučių, restoranų, maitininimo, tabako ir turizmo profesinių sąjungų federacijoje) ir EFFAT (Europos maisto, žemės ūkio ir turizmo profesinių sąjungų federacijoje). Konsultacijos, įvairi pagalba – ypač dėl kolektyvinių sutarčių – buvo itin svarbi.

Tuomet  nežinojome, kaip derėtis su užsienio bendrovėmis, ko išvis galime reikalauti. Neturėjome interneto, tad skambindavomės, rašydavome laiškus. Pagalvojus, ne taip seniai buvo toks laikas, kai visos mūsų profsąjungos turėjo vieną kompiuterį pas metalistus. Nenuostabu, kad, atkūrus Nepriklausomybę, mažai ką težinojome apie Tarptautinę darbo organizaciją (TDO), kitas tarptautines organizacijas. Tada, pamenu, dar rusiškai mums atsiuntė TDO konvencijų tekstus, vadovėlių.

Galimybė kreiptis į užsienio profesines sąjungas itin svarbi. Jos gali ne tik pasidalinti patirtimi, parodyti gerus praktikos pavyzdžius, savo kolektyvines sutartis, bet ir už mus paspausti motinines įmones. Arba, jei, tarkime, Skandinavijoje uždaromas koks nors fabrikas, apie tai sužinoma iš anksto, darbuotojų atstovai stebi, koks rengiamas socialinis planas, kaip bus su kompensacijomis, kaip vyks perkvalifikavimas. Jei tai gresia užsienio įmonės filialui Lietuvoje, apie tai sužinosi iš užsienio. Deja, mūsų darbdaviai dažniausiai žiūri tik kaip pigiai atsikratyti žmogumi, o kas su juo nutiks, – ne jo problema. Jei, aišku, niekas neprispaudžia… Tiesa, yra ir gerų pavyzdžių.

Beveik visos tarptautinės įmonės turi etikos kodeksus, į kuriuos, skirtingai nei Lietuvoje, žiūrima rimtai. Jei profesinės sąjungos ims komunikuoti, kad Lietuvoje užsienio įmonė elgiasi kaip kokioje Afrikoje, tai pakenks jų reputacijai. Pastarąją Vakarų verslininkai brangina. Tuo galime pasinaudoti. Panašiai yra ir su Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, į kurią nori įstoti Lietuva. Kad ten patektum, yra tam tikros gairės, tam tikri standartai, kuriuos turime atitikti. Tai – taip pat galimybė.

 

LPSK: Ar nutinka, kad išsiskirtų lietuviškų ir užsienio profsąjungų nuomonės?

G.G.: Žinoma. Mūsų žmonės suinteresuoti, kad stiprios, geros įmonės dirbtų Lietuvoje. Kadangi Vakarų Europoje darbo kaina didesnė, įmonės dažnai perkelia gamybą į Lietuvą. Nors mums tai – laimėjimas, kitose šalyse darbo vietų sumažėja.

 

LPSK: Profesinių sąjungų veikloje esate aktyvi jau seniai. Kas per tą laiką pasikeitė?

G.G.: Anksčiau, atkūrus Nepriklausomybę, buvo skleidžiama propaganda, kad profesinės sąjungos esą likusios tik komunistinėse šalyse. Neva jos – komunizmo tarnaitės ir jų tiesiog nebereikia. Žmonės negalėjo taip lengvai gauti apie tai informacijos, išsiaiškinti tiesą, tad tai buvo didelis smūgis profesinėms sąjungoms. Įžvelgta, kad stiprios ir nepriklausomos profesinės sąjungos trukdytų privatizacijai, tad aiškinta, kad jos „kenkėjos“, „tarybinė atgyvena“.

Kitas dalykas – sovietiniais laikais žmonės buvo pripratę prie kitokių profsąjungų funkcijų (talonų dalinimo, rūpinimosi vaikų poilsiu ir kita). Juk visoje Sovietų sąjungoje viskas, net darbo užmokesčio tarifai ir kvalifikacijos,  buvo organizuota vienodai – be jokių galimybių derėtis. Staiga viskas pasikeitė, tam darbuotojai ir profesinės sąjungos nebuvo pasiruošę. Evoliucija vyko sunkiai. Dideli turtiniai skirtumai atsirado kone per „vieną naktį“. Veikiant kartu, pavyko pakeisti eilės buvusių valdžių sprendimus, darbuotojams nepalankius siūlymus.

 

LPSK: Maistininkai turi streiko fondą. Ar esate vieninteliai?

G.G.: Nesame vieninteliai. Fondus, mūsų žiniomis, turi ir kai kurios kitos profsąjungos. Dalį lėšų esame numatę streikams. Vis tik jį sunku didinti – turimas lėšas tenka skirti kitkam. Pastaruoju metu daug pinigų, mūsų darbo laiko pasiglemžė Darbo kodekso reikalai. Tikiuosi, visi pripažins, kad kovoje prieš kenksmingus naujojo socialinio modelio siūlymus maistininkai buvo šitų kovų garvežys.

 

LPSK: Kaip patartumėte patobulėti mūsų profesinėms sąjungoms?

G.G.: Apgailestauju, kad iki šiol nesugebėta atlikti nario mokesčio surinkimo reformos ir profesinės sąjungos negali samdyti pakankamai ekspertų. Laikai pasikeitė ir būtini nauji gebėjimai. Niekur nėra taip, kad įmonėje liktų didžioji dalis pinigų. Esame, berods, vieninteliai, padarę nario mokesčio reformą. Renkame po 1 proc. nuo bendro darbo užmokesčio. Koncentruojame lėšas šakoje: 50 proc. tenka šakos reikmėms, kita dalis naudojama darbuotojų švietimui, priemokoms profesinės sąjungos atstovams. Koncentruojant lėšas mums pavyko suburti gerą derybinę komandą.

Reikia būtinai atgaivinti profesinių sąjungų švietimo fondą ir sistemiškai, pagal modulius, mokyti ir renkamus atstovus, ir eilinius narius. Šita veiklai trūksta tęstinumo. Taip pat reikia stiprinti bendradarbiavimą tarp atskirų šakų, LPSK pasigendu daugiau komandinio darbo, idėjų surinkimo, bendros pozicijos ir sprendimų paieškos. Tik visi kartu galime kažką pakeisti. Juk profesinė sąjunga – tai MES.

LPSK: Ačiū už pokalbį.