Policijos komisariatuose stebime policijos reformos sukeltą žalą. Patyrę pareigūnai jaučiasi nevertinami, demotyvuoti ir jau ne vienas pabėgo iš policijos. Dar blogiau, dabartinė sistema užprogramuoja ydą – kai visų atlyginimai vis vien kone vienodi, kam stengtis?
Patirtis nieko verta?
Policijos departamentas persistengė ir, atrodo, vietoj žadėtos pažangos sugrąžino prie komunizmo. Staiga visi pareigūnai pasidarė lygūs, t. y. dingo skirtumas tarp paprasto tyrėjo, vyresniojo tyrėjo ir vyriausiojo tyrėjo. Nepaisant skirtingos kvalifikacijos, pareigų sudėtingumo ir prisiimamos atsakomybės, dienos pabaigoje jie uždirba beveik tiek pat. Jei visų atlyginimai sulyginti, kodėl vertėtų kelti kvalifikaciją ir siekti aukštesnių pareigų? Vien tik dėl to, kad gražiau skamba?
Taigi, kam verstis per galvą, kad pakliūtum į specializuotus dalinius (tarkime, tiriančius sunkius ir labai sunkius nusikaltimus), jei už tai gyvenimas nė kiek nepasotės, o tik padidės krūvis ir sustiprės galvos skausmas?
Nusivylimas matomas plika akimi. Ne vienerius metus pareigūnai kėlė kvalifikaciją, tobulėjo, investavo į save, siekdami vienokių ar kitokių pareigų, ir, štai, vieną dieną visi jų planai sujaukiami. Žinoma, daug kas šiame darbe vis dar dirba vedini idealizmo, noro padaryti mūsų šalį saugesne, bet juk pareigūnai irgi žmonės – mūsų kantrybė ir sveikata nėra geležinės.
Ar taip vertiname savo aukščiausios kompetencijos, perspektyviausius pareigūnus? Ištraukdami pagrindą jiems iš po kojų? Anksčiau į tam tikras pareigas dar vykdavo atrankos, o dabar to beveik nebeliko. Kai reikia žmonių, tai vyksta paprastesniu principu – vadovas tiesiog pasako, kad „tu būsi tuo, o tu anuo; jei nepatinka, gali išeiti“. Žmonės pasipiktinę, bet kenčia. Bent kol kas.
Blogiausia, pasitaiko atvejų, kai talentingiausi pareigūnai atsiduria dar prastesnėje finansinėje situacijoje nei mažiau ambicingi jų kolegos. Pavyzdžiui, nemažai pareigūnų iš rajonų, perėję į specializuotus padalinius, dabar kasdien iš jų važinėja į didesniame mieste esantį darbą. Išeina taip, kad galiausiai už tokį pasilypėjimą karjeros kopėčiomis tenka susimokėti. Iki tokio lygio suvienodinus atlyginimus, už paprastesnį ir mažiau atsakomybės reikalaujantį darbą savame rajone jie gautų daugmaž tą patį ir dar sutaupytų kasdienių kelionių išlaidas.
„Programa 1000” tapo savitikslė
Visą šį chaosą PD argumentuoja būtinybe didinti mažus policijos pareigūnų atlyginimus. Siekis teisingas ir svarbus, bet įgyvendinant „Programą 1000” prasilenkta su logika.
Dabar sąlygos gerinamos tik pradedantiems dirbti policijos pareigūnams, pamirštant ne vieną dešimtmetį atidavusius ir labiausiai patyrusius pareigūnus. Tai kam tada šie laikydavo kategorijas, gerino įgūdžius, dalyvaudavo ir laimėdavo atrankose, jei po tiek metų jų atlyginimas beveik nesiskiria nuo naujokų?
Žinoma, gerai, kad jauni policininkai uždirba padoresnes algas, bet tai, kaip yra dabar, panašu į pasityčiojimą iš patyrusių pareigūnų ir skaldo kolektyvus. Jei kitose darbovietėse geri darbuotojai skatinami, juos bandoma išsaugoti, policijoje jiems diena iš dienos parodoma, kad jie nėra reikalingi. Daug kas galiausiai pereina kitur. Ką tai reiškia policijai? Patyrusius ir užsigrūdinusius pareigūnus masiškai keičia jauni, kurie išėjusiųjų lygį pasieks tikrai ne iš karto. Ar tai protinga? Ką pasakyti žmonėms, kurių gerovė nukentės per šį pereinamąjį laikotarpį? Be to, ar nebus taip, kad sustiprėję šie irgi išeis, o tada ratas suksis vėl iš naujo?
Loreta Soščekienė yra Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos (LTPF) pirmininkė
