Tomas Jakutavičius – 24 metų, veržlus ir veiklos ištroškęs kaunietis, siekiantis užtikrinti darbuotojų teises ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Jis taip pat savo didelę laiko dalį skiria savo gimtojo miesto socialinės, kultūrinės bei ekonominės padėties gerinimui, yra „Vieningas Kaunas‘‘ narys, Lietuvos profesinių sąjungų federacijos (LPSK) jaunimo sektoriaus pirmininkas. Tai dar ne viskas – jo veiklos sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. Bet dabar ne apie tai –šiandien noriu pakalbėti apie jo duoklę Kaunui ir žmonėms, kuriuos jis sutinka savo kelyje.

 

Viena iš  tavo pagrindinių veiklų yra susijusi su Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija. Kaip galėtum paaiškinti žmogui, kas tai yra, jei jis nieko apie tai negirdėjo?

Šiuo metu kaip tik bandau supažindinti jaunus žmones su tuo. Važinėju ne tik po Kauną, bet ir po kitus įvairius Lietuvos miestus –  į universitetus, kolegijas, profesines mokyklas. Viso to tikslas yra pateikti jiems informaciją, kas gi toji mistinė profesinė sąjunga, skambanti kaip sovietinių laikų žargonas. O iš tiesų, aš  visiems sakau paprastai – profesinės sąjungos yra organizacija, kuri yra viduriukas tarp darbuotojų ir darbdavio, padedanti išsiaiškinti, išgryninti tikslias problemas ar norus tarp šių dviejų darbinius santykius turinčių pusių. Taigi visa tai suvedant į vieną, tai profesinė sąjungą – atstovauja, gina darbuotojų interesus bei užtikrina socialines garantijas įmonėje.

 

Kaip tokiam jaunam žmogui, kaip tu, kilo mintis įsitraukti į tokią veiklą ir nuo ko viskas prasidėjo?

Dažnai atstovaudamas profesines sąjungas Lietuvoje jaučiuosi tikrai jaunas, o šis klausimas tik priminė, kad tai yra dažnai pasitaikanti ir visiška realybė. Taip, dažniausiai esu jauniausias atstovas iš profesinių sąjungų pusės.
Visų pirma, pats itin anksti žengiau į darbo rinką, tik baigus mokyklą ir pradėjus studijuoti teko susirasti darbą ir pačiam savo jėgomis pasinerti į gyvenimą. Pamatęs, kiek visokio plauko darbdavių ir kokiu būdų ne/užtikrinamos darbuotojų teisės, socialinės garantijos ir visos kitos priklausančios teisės, supratau, kas kitas jei ne pats gali kurti geresnę ateitį.

 

Atstovauji ir profesinių sąjungų federacijos jaunimo sektoriui, taigi ar didelio susidomėjimo sulaukiate iš kauniečių pusės? Ar jaunimas noriai įsitraukia į tokią veiklą? Į kokius dar Lietuvos miestus koncentruojatės ? Galbūt ši veikla plečiasi ir į užsienio šalis?

 Neslėpsiu – jaunimo įsitraukimas pasyvus, sudėtinga pritraukti asmenis turinčius pagrindinį darbą, aktyviai leisti savo laisvalaikį profesinėse sąjungose, bet entuziastų netrūksta, turime grupelę jaunų žmonių, kurie dirba, kuria, generuoja idėjas ir mes kartu bandome patys tobulėti, ir tobulinti visuomenę. Kas liečia geografinę padėtį, mes esame kiekviename Lietuvos regione, ir galiu teikti, jog daugumoje Lietuvos miestų. Taip pat LPSK yra Europos profesinių sąjungų konfederacijos narys (angl. European trade Union confederation). Gauname kvietimus dalyvauti tarptautiniuose mokymuose, seminaruose, konferencijose, sprendžiant klausimus aktualius ir Lietuvos padėčiai, bei visai Europai.

 

Ši tavo veikla apima ne tik Lietuvą, bet ir užsienį. Tačiau žinau, kad savo dalį laiko skiri ir tik Kaunui – esi „Vieningo Kauno’’ narys. Kaip sugalvojai įsitraukti į šią veiklą?

Visiškai paprastai – Man rūpi Kaunas, aš jame gimiau ir užaugau, vertinu kiekvieną miesto dalį ir kampelį, pats save sieju ir su Kaunu, ir noriu, jog mano šeima, draugai, pažįstami ir visi kiti Kauniečiai džiaugtųsi ir didžiuotųsi gyvendami Kaune , ir tikiu, jog galėsiu būti naudingas organizacijai „Vieningas Kaunas” .

 

„Vieningas Kaunas‘‘  skelbia, kad jų siekis vienyti kauniečius, gerinti miesto socialinę, kultūrinę bei ekonominę situaciją. Tavo manymu, ko mūsų miestui trūksta? Ar reiktų ką nors patobulinti ar pakeisti?

Daugumai žmonių iš šalies stebint, Kaunas atrodo gražiai, tvarkingai, organizuoja begalę renginių, bet kita vertus, tobulėti visada yra kur. Dažnu atveju specialių akcijų kūrimas, turistų pritraukimas, turi užimti nemažą dalį Kauno veiklos įgyvendinimo sąraše.

Kalbant apie trūkumus, kodėl gi nebūti patrauklesniems kitiems regionams. Parodytas puikus pavyzdys Vilniaus gimtadienio proga pasikvietus juos į svečius. Šaunu, galima tęsti, turime kitų miestų, galima organizuoti, panašaus profilio akcijas.
O būtent dabar , Kaunui tapus Europos kultūros sostine 2022, reikia lygiuotis į didžiausius Europos miestus, nors kita vertus, ar mes tikrai skiriamės? Gal kiek hiperbolizuoju, bet Kaunas šaunus ir išskirtinis, reikia tuo tik pasidžiaugti.

 

Kokį Kauną įsivaizduoji po 10 – ties metų?

Geriau pasakysiu viziją, kokį noriu matyti Kauną – pirmiausia, manau kad svarbu yra demografinis stabilumas ir augimas mieste, tai vienas iš aspektų norint užtikrinti tolesnį miesto įvaizdžio ir patrauklumo didinimą. Toliau būtų galima kalbėti apie didesnį susidomėjimą miestu, kas sudarytų geresnes, patogesnes sąlygas Kaunui vystytis kultūrinėje srityje pritaikant ją ir turistų poreikiams, ką jau puikiai stengiasi daryti Kauno nacionalinis dramos teatras rengdami spektaklius su vertimu į anglų kalbą. Tai tik viena iš iniciatyvų kurios yra skirtos užsienio piliečiams, bet tikiu, po 10-ties metų jų bus daugiau.

 

Atrodai veiklus ir laimingas žmogus. Gal turi kokį nors receptą, kuriuo norėtum pasidalinti su visais?

Padėkime, draugaukime, supraskime, ir visuomenė priims Jus, ir jūs būsite savi, suprasti, ir mylimi. Tai yra svarbiausia – norint gerai jaustis savo mieste, daugiau pagarbos vieni kitiems, tuo užtikrinsime visų gerovę. Svarbiausia šypsenos!

 

Monika Noreikaitė/„Kaunas kitaip“. Šį interviu galite rasti čia.