Nors situacija ES darbo rinkoje nėra paprasta, su didžiausiais iššūkiais susiduria į ją ką tik įžengę darbuotojai. Būtent jaunimas dažniau nukenčia nuo nesąžiningo darbdavių elgesio, dirba prastesnėmis sąlygomis bei gauna neadekvačius atlyginimus už savo darbą. Lenkijos profesinių sąjungų susivienijimo (OPZZ) tarybos nario Andrzej Radzikowski manymu, padėti jauniems žmonėms lygiavertiškai įsitraukti į darbo rinką bei į profesines sąjungas, įgalinti juos žymiau prisidėti prie sprendimų darbovietėse ir apskritai darbo rinkoje yra itin svarbu.

Lenkijos sostinėje Varšuvoje vasarį prasidėjęs tarptautinis projektas „Improved Participation of Young Workers in Decision – Making in Undertakings“ siekia būtent šių tikslų. Plačiau apie projektą ir besikeičiančią Europos darbo rinką apskritai kalbamės su ponu A. Radzikowski.

***

LPSK: Šiame projekte dalyvauja penkios šalys: Lenkija, Lietuva, Latvija, Rumunija ir Ispanija. Pagal kokius kriterijus atrinktos partnerės?

A.R.: Tai lėmė du pagrindiniai aspektai. Pirma, kartu dirbti kviečiame tas organizacijas, su kuriomis jau esame bendradarbiavę, o, antra, norime, kad tarp partnerių būtų ir senosios, ir naujosios Europos šalių. Mūsų siekis – pasidalinti kuo įvairesne gerąja patirtimi. Prisijungusios senosios ES valstybės narės, turinčios daugiau patirties mums aktualiose srityse, neabejotinai turi ko mus išmokyti.

 

LPSK: Kokius išskirtumėte pagrindinius prasidedančio projekto siekius?

A.R.: Paminėčiau du pagrindinius tikslus. Pats svarbiausias – sustiprinti bendradarbiavimą šių klausimų rėmuose tarp šalių dalyvių profesinių sąjungų konfederacijų, o vėliau išplėsti tai didesniu mastu ES. Klausimai, kaip intensyvinti ir išplėtoti jaunų žmonių įsitraukimą į profesines sąjungas, įgalinti juos geriau veikti darbo rinkoje, aktualūs daug ES vasltybių.

Visi suvokiame, kad jauniems darbuotojams sunkiau rasti orų darbą ar aktyviai įsilieti į profesinių sąjungų veiklą. Ką turiu galvoje dėl profesinių sąjungų: kadangi tai yra demokratiškos organizacijos su renkamais valdymo organais, čia jauniems žmonėms taip pat sudėtingiau, nes, natūralu, jie yra sukaupę mažiau patirties, negali pasigirti dideliais darbais kažkokioje konkrečioje srityje. Svarbu ne tik žmogaus valia, dinamiškumas, bet ir žinios, su metais ateinanti patirtis. Užduotis yra ne tik pritraukti, bet ir įtraukti.

 

LPSK: Kiek dar planuojama surengti projekto dalyvių susitikimų?

A.R.: Vyks dar susitikimai: Lietuvoje, Rumunijoje ir galiausiai Ispanijoje. Pradinio susitikimo tikslas buvo per įvadines dalyvių diskusijas geriau pažinti skirtingų valstybių situaciją, aptarti jiems aktualiausius  klausimus bei išgryninti svarbiausius su projekto tema susijusius aspektus. Į juos koncentruosimės kituose susitikimuose.

 

LPSK: Lietuvoje darbdaviai dažnai nori išnaudoti jaunus darbuotojus ir mokėti jiems palyginti žemesnius atlyginimus. Kokia padėtis Lenkijoje?

A.R.: Darbdavių elgesys daug kur panašus. Tai buvo ypač ryšku anksčiau, kai Lenkija kentėjo nuo didelio nedarbo. Tada Lenkijos darbo rinka tikrai buvo orientuota ne į darbuotojus, o į darbdavius. Norintis dirbti žmogus dažnai atsidurdavo nelygiavertėje pozicijoje ir būdavo priverstas sutikti su daugybe dalykų, su kuriais, esant normaliai padėčiai, veikiausiai nebūtų sutikęs. Dėl to tuomet daug kas dirbo pagal įvairias laikino darbo sutartis (teisiškai pagrindinė darbuotojo įdarbinimo forma – nuolatinis darbas).

Tai buvo tikrai didelė problema. Įsivaizduokite, net apie 30 proc. visų darbuotojų dirbo pasirašę ne nuolatinio darbo sutartis.

Kita dažna bėda – įdarbinant dažnai nustatomas bandomasis laikotarpis. Pagal idėją šis laikotarpis turėtų būti trumpas, per kurį darbdavys pamatytų, kaip žmogus susitvarko. Vis dėlto neretai darbdaviai, pasinaudodami dominuojančia padėtimi nestabilioje ekonominėje situacijoje, šiuos trumpus bandomuosius laikotarpius paversdavo nepagrįstai ilgais. Taigi, žmogus taip ir nebūdavo įdarbinamas normaliam nuolatiniam darbui, kitaip tariant, negaudavo visų su tuo susijusių garantijų.

Žinoma, OPZZ stipriai priešinosi tokiems neteisingiems darbo santykiams ir, tiesą sakant, pernai  situacija ženkliai pagerėjo.

Kita tokio nestabilumo priežastis ta, kad darbo sutartys laikytos civiliniais susitarimais. Tai buvo ne  darbo, o civilinės teisės sritis. Tai reiškia, kad nebuvo nustatytos minimalios mėnesinės algos, nenurodytas maksimalus darbo laikas, negarantuojamos įvairios socialinės garantijos, atostogos ir panašiai. Gera žinia yra ta, kad bent jau nuo šių metų pradžios net ir tokiose sutartyse nustatyta minimali valandinė alga – 13 zlotų (apie 5 eurus).

Be abejo, šios problemos itin aktualios jauniems darbuotojams. Būtent jie dažnai dirba pagal tokias sutartis.

Šiame kontekste dar norėtųsi paminėti tai, kad taip pat buvo daug sau dirbančių žmonių, kuriems  liepta įkurti – kad ir vieno žmogaus – įmonėles. Vadinasi, jie samdyti kaip įmonės, o ne kaip žmonės. Tai svarbu, nes santykis buvo ne kaip darbdavio ir darbuotojo ir dėl to dirbančiajam nebuvo užtikrintos minimalios mėnesinės algos, kasmetinių atostogų, socialinės apsaugos garantijų… Tokių žmonių – apie milijoną.

Nors čia irgi yra teigiamų pokyčių, situacija gerėja per lėtai. Vienas jų – šiai grupei taip pat įsigaliojo bent jau minimalią mėnesinę algą garantuojanti nuostata. Vis tik teisė – vienas dalykas, o jos nuostatų įgyvendinimas – kitas. Dalį darbdavių reikia priversti gerbti teisę. Dabar mes, kaip profesinės sąjungos, koncentruojamės į didžiulę kampaniją. Paprastai tariant, jos tikslas – kad tam tikros atsakingos institucijos tinkamai prižiūrėtų, kad priimtos nuostatas tinkamai veiktų realybėje.

 

LPSK: Ar Lenkijoje yra daug nelegaliai dirbančių darbuotojų?

A.R.: Mūsų skaičiavimais – daug. Šiuo metu yra daug nelegaliai dirbančių darbininkų iš Ukrainos. OPZZ duomenys rodo, kad Lenkijoje turėtų būti BENT milijonas ukrainiečių darbuotojų, vis tik kaip legalūs darbininkai registruoti tik iki 200 tūkst. Likusi dalis nemoka jokių mokesčių valstybei, neturi socialinių garantijų.

 

LPSK: Kaip Lenkijos darbo rinką veikia emigracija? Lietuvoje dėl jos pagerėjo darbuotojų pozicijos derybinės – ar pastebėjote kokių nors panašių tendencijų?

A.R.: Lenkijoje situacija yra panaši. Nedarbo lygis – mažiausias per ilgą laiką ir nesiekia net 10 proc. Žinoma, mes, kaip profesinė sąjunga, galvojome, kad tai pakels atlyginimus ir užtikrins geresnį elgesį su darbuotojais. Vis dėlto greitai pamatėme, kad už kur kas mažesnius atlyginimus dirbantys nelegalūs darbuotojai iš Ukrainos dempinguoja darbo jėgos kainas. Lenkų darbdaviai neretai mieliau samdo „pigesnius“ darbininkus, be to, jie ir sutinka dirbti kur kas prastesnėmis sąlygomis.

Atkreipsiu dėmesį, kad OPZZ ES lygiu siekia dviejų itin svarbių dalykų: pirma, kad būtų dirbama pagal normalias nuolatinio darbo sutartis, o, antra, kad būtų mokamas tas pats atlyginimas už tą patį darbą toje pačioje vietoje. Vadinasi, nesvarbu, kur esi: jei Ispanijoje dirbi Lenkijos darbdviui turėtum gauti ispanišką atlyginimą. Taip pat – jei ukrainietis dirba Lenkijoje, jis turėtų gauti bent jau minimalų lenkišką atlyginimą.

 

LPSK: Kokią ateitį prognozuotumėte profesinėms sąjungoms Europoje? Ar sustiprėsime?

A.R.: Mano nuomone, šiuo metu Europos profesinės sąjungos atsidūrė sudėtingoje situacijoje. Matome, kad keičiasi pats ekonomikos modelis. Iš ankstesnio fordiškojo konvejerio ir didelių bendrovių modelio pereiname prie lanksčių mažesnių įmonių. Kadangi jos dažnai smulkios ir jų labai daug, profesinės sąjungos susiduria su iššūkiu, kaip pasiekti darbuotojus. Be to, kai įmonėje dirba nedaug darbuotojų, jiems sunkiau susiorganizuoti ir efektyviai siekti pokyčių.

Antra, keičiasi darbo pobūdis. Vis daugėja vadinamųjų individualių pozicijų darbo rinkoje. Kitaip tariant, žmonės vis dažniau savo užduotis atlieka autonomiškai, dirba pakankamai nepriklausomai vieni nuo kitų ir gali beveik nekomunikuoti tarpusavyje. Taip pat nepamirškime ir laikino įdarbinimo…

Buvo kur kas paprasčiau, kai žmonės vienoje įmonėje dirbdavo daug metų, o dabar mobilumas darbo rinkoje didžiulis. Tai susiję ne tik su darbuotoju, nenorinčiu ilgai dirbti vienoje darbovietėje, bet ir su darbdavių praktika palyginti dažnai pakeisti darbuotojus.

Vis tik yra svarbus aspektas – galimybė darbuotojams organizuotis ne tik profesinių sąjungų platformoje, bet ir pasitelkus socialinius tinklus. Lenkijoje turime gerų pavyzdžių. Vadinasi, šiandieniniame pasaulyje ne visada būtina priklausyti tam tikroms organizacijoms, kad pavyktų sėkmingai susiburti kovoti dėl savo teisių (susitelkti protesto akcijai, surinkti parašus peticijai ir  kita), be to, dažnai kuriamos tarpusavio paramos grupės, kur darbuotojai bendrauja, klausia, prašo  pagalbos susidūrus su įvairiomis problemomis ar neaiškumais.

 

LPSK: Ačiū už pokalbį.