Lietuvos žurnalistų sąjunga (LŽS), jungianti apie tūkstantį šios srities specialistų, yra vienas naujausių Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos narių. Apie tai, kas paskatino prisijungti prie LPSK, ir aktualiausias žurnalistų bendruomenės problemas kalbamės su trylika metų LŽS vadovaujančiu Dainiumi Radzevičiumi.

 

– Dėl ko pagaliau apsispręsta prisijungti prie LPSK? Kas pasikeitė?

– LŽS veikia jau ilgai, bet didžioji dalis žurnalistų save laikė ir tebelaiko kūrybinės profesijos atstovais. Jie derina ją prie gyvenimo būdo ir dažnai dirba kaip laisvieji menininkai, o ne pagal įprastas darbo sutartis.

Savotišką mentaliteto lūžį žurnalistų bendruomenėje nulėmė ekonominės krizės, kurios daug ką  paskatino suprasti, kad jie nėra pakankamai apsaugoti. Aktyvesni LŽS nariai ėmė raginti jungtis prie kitų profesijų atstovų ir kartu ginti savo teises.

LŽS pirmininku tapau 2003 m., kada ir ritosi Lietuvą stipriai paveikusi Rusijos krizės banga. Žiniasklaidoje dėl to taip pat įvyko nemažai sukrėtimų ir, net prasidėjus ekonominio augimo laikotarpiui, buvo jaučiamos to pasekmės. Maždaug 2006-2007 m. paaiškėjo, kad daug žurnalistų požiūris į savo profesiją pasikeitė, o netrukus sutikta, kad su kitomis profesinėmis sąjungomis veikti būtų naudingiau.

Ar prisijungus prie LPSK daugeliui dirbančių žurnalistų tapo geriau, ar blogiau, pasakyti sudėtinga. Priklausymo profesinei sąjungai nauda, daugumos žurnalistų požiūriu, susijusi ne su didesniais atlyginimais, stabilesnėmis darbo sąlygomis, o jų teisių gynimu, kai šios pažeidžiamos. Vis dėlto vienas faktas yra akivaizdus – mūsų žurnalistų bendruomenė tapo brandesnė, atsirado daugiau solidarumo ir noro ginti save bei kitus. Tai yra džiuginanti tendencija.

 

– Kokios problemos aktualiausios žurnalistų bendruomenei?

– Dėl vėluojančių atlyginimų žurnalistai skundžiasi retai (nors taip ir nutinka). Dažniau pagalbos kreipiamasi, kai žurnalistai atleidžiami arba spaudžiami išeiti iš darbo. Tikriausiai esate girdėję apie tokius atvejus: pavyzdžiui, apie žinių tarnybos vadovės Jolantos Butkevičienės atleidimą iš komercinės televizijos TV3 ar Jolantos Beniušytės – iš leidinio „Vakarų ekspresas“. Dėl aplinkybių, neįtikus darbdaviams, žurnalistės atleistos dėl formalių pretekstų.

Taip pat žurnalistams itin aktualu, kai iškyla klausimų apie jų atsakomybę dėl jų kūrinių (straipsnių, laidų). Vienais atvejais mūsų įstatymai didesnę atsakomybę užkelia darbdaviui, t. y. redakcijai, o kitais – žurnalistui. Jei keliama baudžiamoji byla dėl šmeižto, dažniausiai tiesiogiai persekiojami žurnalistai; jei keliamas civilinės atsakomybės klausimas (sakykime, dėl garbės ir orumo), tąsoma  redakcija. Ribos tarp to trapios.

Pirmuoju atveju, ginant žurnalisto teises, neretai tenka įsikišti ir LŽS. Puikiai suvokiame, kad bet kuriuo atveju dirbta redakcijai užsakius ir pritariant. Dėl to ilgą laiką LŽS siekis buvo dekriminalizuoti žodžio laisvę. Šios kadencijos Seimas padarė gerą dalyką: Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė užregistravo LŽS inicijuotą pataisą, kad įžeidimas būtų dekriminalizuotas. Nuo šių metų balandžio 1 d. tokios nuostatos Baudžiamajame kodekse nebeliko.

LŽS nuolat dirba, kad būtų patobulinta žurnalistams svarbi teisinė bazė. Pavyzdžiui, siekiame, kad būtų dekriminalizuotas šmeižtas; ne kartą atkreipėme dėmesį į reikalingus Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimus (pavyzdžiui, informacinio šaltinio apsaugos). Taigi, mums svarbu ne tik darbo santykiai, bet ir bendrosios sąlygos (informacijos, ypač apie valdžios įstaigų veiklą, prieinamumas, galimybė apsaugoti šaltinius).

 

– Kaip vertinate parlamentarų pasišovimą liberalizuoti darbo santykius?

Vadinamieji liberalūs darbo santykiai žiniasklaidoje vyrauja bent du pastaruosius dešimtmečius. Žurnalistiniai darbo kūriniai parduodami įvairiomis formomis. Tai – autorinės, individualios veiklos sutartys, per verslo liudijimą ar dirbant įprastai redakcijose. Neretai žurnalistai dirba pagal kelias jų.   Tiesa, problemų būna įvairių ir žurnalisto socialinis saugumas ne visada užtikrinamas.

Beje, individualios veiklos sutartys (kai nori samdo, kai nenori – ne) analogiškos „nulinėms“ darbo sutartims. Žurnalistams tenka dirbti naktimis, savaitgaliais, bet niekas nemoka už viršvalandžius. Itin dažnai taip dirba fotožurnalistai.

Tokia darbo forma tarsi būna paties žmogaus sprendimas, bet realybėje toks pasirinkimas nėra savanoriškas, o primestas darbdavių. Dėl to vadinamasis darbo santykių liberalizavimas iš tiesų neturi nieko bendra su liberalumu. Tai yra akivaizdus valdžios ir jos atstovaujamo verslo neįgalumo įrodymas. Kai nesugebama kurti didesnės pridėtinės vertės paslaugų ar produktų, tuomet mažinami įsipareigojimai žmogui.

Kitaip tariant, dabar valdžiai ne žmogus yra svarbiausias. Žiniasklaida jau seniau buvo nuskurdinta: iš pradžių „liberalizavus“ veiklos reguliavimą, vėliau, atėjus krizei, staiga apkrauta dideliais mokesčiais ir beveik pribaigta padoresnė dalis žiniasklaidos.

 

– Kaip apibendrintumėte dabartinę žiniasklaidos padėtį?

Žiniasklaidos darbo rinka persotinta. Yra daug žmonių, galinčių suteikti panašios kokybės paslaugas. Deja, šiandien aukštos darbo kokybės žiniasklaidoje nereikalaujama, teisiškai žurnalistas neturi atitikti kažkokios kvalifikacijos. Tokios aplinkybės į rinką atvedė daug žmonių, neturinčių specialaus išsilavinimo, profesinių žinių, patirties ar statuso. Dažnai jie sutinka dirbti bet kokiomis sąlygomis, kad tik įsitvirtintų darbo rinkoje. Tai daro žalą visai žurnalistikai. Ne dėl to, kad tokie žmonės konkuruotų savo darbo kokybe jie varžosi mažesne kaina už ne itin kokybišką darbą. Dalis įsitvirtinusių žurnalistų neatlaiko spaudimo ir pradeda dirbti tokiu pačiu principu.

 

– Kaip turėtų keistis žiniasklaidos darbo rinka ateityje?

Akivaizdu, kad žurnalistika kraustysis į dvejus „namus“. Pirmieji panašūs į didelius prekybos centrus, kur masinis produktas konkuruoja kaina. Vadinasi, reikės žurnalistų, galinčių greitai  padaryti daug turinio. Jie tarsi „Maxima“ kasininkai štampuos paprastas užduotis, gaudami palyginti nedidelį atlyginimą. Kita paklausi dalis – tai išskirtinę vertę kuriantys profesionalai, savo srities meistrai. Abi grupės atsidurs socialiai ir ekononomiškai skirtingose situacijose.

Kas nutiks su viduriu? Ilgą laiką žiniasklaidoje reikėjo gerų vidutiniokų, uždirbančių sąlyginai gerus pinigus. Vis tik jų reikia vis mažiau: jie arba turės pereiti prie masinės turinio gamybos, arba pakilti iki geriausiųjų. Supraskime, didelei daliai vartotojų nereikia ypatingos kokybės – dabar žiniasklaidą siekiame kuo greičiau vartoti.