Kylant vis daugiau aistrų dėl naujojo Darbo kodekso projekto, pradėjau girdėti naują kūrėjų ir valdininkų argumentą – pasakojama, kad naująjį dokumentą bet kas gali pasiskaityt, nes jis skelbiamas viešai. Aš jį radau ir nagrinėju. Nes žinojau, kokiuose labirintuose ieškoti naujojo kodekso. Tačiau ar tikrai tai gali padaryti kiekvienas mirtingasis? Tai vienas paprastas klausimas. Antras – o kiek žmonių, radę „viešai skelbiamą“ kodeksą, jį supras? Nes aš matau daug labai protingų sąvokų. Tačiau jos ne tik protingos, bet ir klampios.

Bendrauju ir su darbuotojais, ir profesinių sąjungų nariais, ir su įmonių administracijos atstovais. Kiekvienąkart manęs klausia, kur šį dokumentą rasti. Žmonėms rodau, nes nupasakoti nėra labai lengva.

Tai, ko gero, mažesnioji bėda. Kur kas didesnė problema – ar radęs suprasi. Mat naujasis dokumentas iš esmės skiriasi nuo dabar galiojančio. Todėl reikia nemažai laiko ir pastangų su juo susipažinti. Būtent „susipažinti“, nes analizei reikia ne vieno mėnesio. O socialiniai partneriai spaudžiami per porą mėnesių pateikti savo pastabas ir pasiūlymus. Kodėl?

 Nesigilinant į detales, galima pasakyti, kad iš daugelio normų išimamos socialiai jautrios grupės – neįgalūs ar vaikus auginantys asmenys; daugeliu atveju numatomos dokumentų rūšys, tačiau nebėra jokių reikalavimų nei turiniui, nei formai ir pan. Vos tik kyla neaiškumų dėl sąvokų, formuluočių ar galimo normos taikymo, sulaukiama atsakymo: „Tai išspręs teismai“.

Kaip teisininkė džiaugiuosi, kad kolegos turės daugiau darbo. Tačiau kaip pilietė suvokiu, kiek trunka teismų procesai ir kiek jie kainuoja. Ar tikrai reikia tokio teisės akto, kuriam dar net nenužingsniavus iki įstatymų leidėjo slenksčio, dalį normų jau galima perduoti teismams?

Jei valdžia taip rūpinasi dirbančiaisiais, kodėl jų atstovams nesudaromos sąlygos atidžiai išanalizuoti projektą? Kodėl paneigiami sąžiningumo ir protingumo principai, kada mokslininkai Darbo kodekso, užimtumo bei socialinio draudimo dokumentų projektus ruošė metus, o socialiniai partneriai privalo išanalizuoti per nepilnus porą mėnesių, mat pažadėta iki gegužės pabaigos projektą pateikti Seimui?

 Diskusijose mokslininkai, argumentuodami vienos ar kitos normos būtinumą, aiškina, kad „taip yra daugelyje valstybių“; o paprašius palikti galiojančią, iškart nukerta: „Taip nėra nė vienoje valstybėje“. Tokiems argumentams atremti ir saviems pateikti reikia tiek pat laiko, kiek turėjo mokslininkai. Deja, tokia prabanga nesuteikiama.

Pagalvokime, ar tikrai norime darbo santykius grįsti paskubomis į gyvenimą paleistu įstatymu, kurio normos bus aiškios tik po teismų sprendimų? Gal būtų protinga pristabdyti šį lokomotyvą ir ramiai susitarti dėl aiškaus ir kokybiško dokumento? Juk nebūtinai grupės žmonių (su visa pagarba profesoriams ir mokslininkams) sukurtas produktas privalo būti priimtas kaip konstanta?

Evelina Šilinytė,Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos teisininkė