Susaistyti pareigų, bet beteisiai: Lietuvos įmonių darbuotojai beveik neturi galimybių reikalauti geresnių darbo sąlygų ar atlygio. Jei Europos keliautojus į neviltį varęs oro bendrovės „Lufthansa“ darbuotojų streikas daugelyje šalių – įprasta priemonė paveikti darbdavį pakelti atlyginimą, tai mūsų šalyje ji – beveik neįmanoma.

 

Nors Darbo kodeksas Lietuvoje teoriškai leidžia streikuoti, praktiškai to padaryti negalima. Kelią tam užkerta darbdaviai ir jiems palankūs teismai. Net tuo atveju, jei teismo sprendimas palankus streiką rengiančiai profsąjungai, pernelyg ilgai trunkančios teisinės procedūros darbuotojus palieka prie suskilusios geldos.

 

Pavėluotas precedentas

Lietuvos Aukščiausiasis teismas neseniai paskelbė nutartį „Vilniaus viešojo transporto“ byloje, konstatuodamas, kad 2012 metų pabaigoje įmonės darbuotojų skelbtas streikas atitiko tiek formaliuosius, tiek procedūrinius reikalavimus. Kitaip tariant, teismas davė leidimą streiką rengti.

 

Prireikė kone pusantrų metų ir ne vienos bylos, kad įmonės darbuotojai teismuose įrodytų buvę teisūs reikalaudami geresnio atlygio ir už reikalavimų nepaisymą grasindami streiku.

 

„Šis teismo sprendimas duoda viltį, kad ateityje būsime lygiaverčiai, derėdamiesi su darbdaviais dėl kolektyvinių sutarčių. Manyčiau, kad tai – geras precedentas“, – įsitikinęs Lietuvos transporto darbuotojų federacijos pirmininkas Jonas Petraška.

 

Bet šis precedentas – jau kiek pavėluotas. Po pusantrų metų teisinių procedūrų „Vilniaus viešojo transporto“ darbuotojams streikas – nebeaktualus. Pirmiausia dėl to, kad pasikeitė aplinkybės, dėl kurių 2012-ųjų lapkritį ketinta streikuoti, o dvi įmonės – „Vilniaus autobusų parkas“ ir „Vilniaus troleibusų parkas“, – tapo viena bendrove. Be to, per tiek laiko kai kurie buvę darbuotojai paliko įmonę.

 

„Aukščiausiojo teismo sprendimas dabar nebeaktualus. Niekas tikrai nebestreikuos. „Vilniaus viešasis transportas“ ir profsąjunga dabar derasi dėl kolektyvinės sutarties, derybos labai sudėtingos, bet jos bent jau vyksta“, – sakė Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Aldona Jašinskienė.

 

Kas privers pasirašyti sutartį?

Statistika Lietuvai negailestinga. Net ir padidinus minimalų darbo užmokestį iki 1000 litų, šalis nedingo iš gėdos lentos ir yra tarp trijų mažiausią minimalią algą nustačiusių Europos Sąjungos valstybių. Bendrijoje pagal šį rodiklį lenkiame tik Rumuniją ir Bulgariją.

 

„Atlyginimas – esminis dalykas, dėl kurio žmonės emigruoja iš Lietuvos. Bet net aukščiausios kvalifikacijos teisininkai Lietuvoje dažnai į tai žiūri pro pirštus ir klausia: „Na, kodėl šioje įmonėje žmonės turi streikuoti, jei uždirba pakankamai?“

 

O tas „pakankamai“ neprilygsta Europos Sąjungos vidurkiui ir yra mažiau nei 1000 eurų. Tai ar mes galime kada nors pakovoti už save? Kol žmonės šito nedarys, nesijungs į profesines sąjungas, tol mes ir verksime oro uostose, kad mūsų vaikai išvažiuoja, kad močiutė turi važiuoti į užsienį prižiūrėti anūkų, nors nemoka angliškai ar prancūziškai.

Streikai – vienas svertų, galinčių pakeisti padėtį“, – svarstė Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos pirmininkė Gražina Gruzdienė.

2011 metų liepą ši profsąjunga inicijavo bendrovės „Švyturys-Utenos alus“ gamybos darbuotojų streiką dėl didesnių atlyginimų. Bet teismai streiką pripažino neteisėtu ir jis neįvyko.

 

„Norėjome, kad, įvertinus tai, jog akcininkams išmokėti dividendai, dalis būtų skirta ir darbuotojams. Kiek pamenu, dividendams buvo išmokėta apie 200 mln. litų, mes reikalavome milijono.

 

Negaliu sakyti, kad atlyginimai šioje bendrovėje yra blogi, tačiau jei tose įmonėse, kur leidžia darbdavio galimybės, atlyginimai nekils, tai ten, kur maži atlyginimai, jie niekada nekils ir niekada negalėsime kalbėti apie minimalios algos pakėlimą“, – sakė G. Gruzdienė.

 

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas pabrėžė, kad darbuotojų interesams atstovaujanti profsąjunga nuolat susiduria su darbdavių savivale nustatant darbo užmokestį.

 

„Jis vienas mažiausių Europos Sąjungoje pirmiausia dėl to, kad darbuotojai realiai neturi galimybių pasipriešinti darbdaviui ir, pavyzdžiui, nedirbti, jei mokamas netinkamas atlyginimas. Net mechanizmai pasirašyti kolektyvinę sutartį – pakankamai riboti“, – teigė A. Černiauskas.

 

Darbo kodeksas įpareigoja pradėti darbdavį derybas dėl kolektyvinės sutarties, jei to pageidauja profsąjunga. Tačiau darbdavys neįpareigotas derybų baigti. Tai reiškia, kad darbuotojų atstovai gali ir neišsireikalauti palankesnių sąlygų. Ir net tuo atveju, jei kolektyvinė sutartis, kurioje numatomi atlygio nustatymo svertai, yra pasirašyta, darbdavys ne visada jos laikosi.

 

„Vienintelė mūsų galimybė paveikti darbdavį – jo geranoriškumas, kurio labai pasigendame, ir derybos. Nepradėti derybų darbdavys negali, bet niekur nėra pasakyta, kad jis privalo pasirašyti kolektyvinę sutartį. Derybos yra derybos ir jos gali iš viso nesibaigti. Realiai viskas priklauso nuo to, koks yra konkrečios įmonės kolektyvas ir kiek stipri profesinė sąjunga. Jei profesinė sąjunga maža ir nepasirengusi deryboms, ji gali iš viso nieko nepešti“, – sakė „Solidarumo“ pirmininkė A. Jašinskienė.

 

Naudoja psichologinį spaudimą

Profesinės sąjungos nebūtų linkusios piktnaudžiauti streikais net tuo atveju, jei juos Lietuvoje skelbti būtų paprasčiau.

 

„Streiko negalima šiaip sau skelbti – dėl blogo oro, negražaus direktoriaus. Streikas turi turėti svarų teisinį pagrindą. Jeigu yra nepaisoma kolektyvinės sutarties – darbdavys vienašališkai jos nesilaiko – reikia kokių nors teisinių priemonių“, – įsitikinusi A. Jašinskienė.

 

„Streikas – ne tik žala darbdaviui, bet ir didelis psichologinis spaudimas darbuotojui“, – neabejoja ir A. Černiauskas.

 

Streiko metu darbuotojams nemokamas atlyginimas, o norint jį paskelbti, reikia atlikti aibę teisinių procedūrų. Viena jų – visuotinis įmonės ar padalinio darbuotojų balsavimas. Už streiką turi balsuoti per 50 proc. darbuotojų.

 

Net ir paskelbus streiką, darbuotojai nesijaučia tvirtai, nes nėra lengva būti darbo vietoje, bet nedirbti.

„Prieš kokius septynerius metus dalyvavau Trakų kultūros namų darbuotojų streike. Mačiau, kaip žmonės jautėsi psichologiškai netvirtai būdami darbe, bet nedirbdami“, – prisiminė A. Černiauskas.

 

Be to, darbdaviai neblogai išmano manipuliavimo meną, todėl neretai atlikti visas streiko paskelbimo procedūras yra neįmanoma. Pavyzdžiui, balsavimo už streiką diena skelbiama nedarbo. Arba dalis įmonės darbuotojų išsiunčiami į komandiruotes, todėl neturi galimybės dalyvauti balsavime.

 

„Darbdaviai gana gerai žino spaudimo priemones ir jomis naudojasi. Pavyzdžiui, dar viena tokių, kai įmonės vadovas balsavimo dieną atsisėda gerai matomoje vietoje ir stebi, kas ateina balsuoti. Pareikšti savo nuomonę išdrįsta tik psichologiškai itin tvirti žmonės“, – teigė A. Černiauskas.

 

Negali palaikyti vieni kitų

Nemenka bėda, kovojant su darbdavių savivale, tai, kad Lietuvoje uždrausti Europoje itin populiarūs solidarumo streikai, kai prie streikuojančių vienos įmonės darbuotojų, kad ir kelioms valandoms, prisideda kitų sričių atstovai.

 

Taip vienos įmonės streikas gali išplisti per visą šalį.

 

„Jei streikuoja nedidelė gamykla, streikas joje turi įtakos tik tos gamyklos savininkams, o visuomenė bėdos nejaučia. Bet kai prie tos gamyklos prisideda mokytojai, transporto darbuotojai ir kitų sričių atstovai, problema tampa kur kas rimtesnė“, – sakė A. Černiauskas.

 

„Kartais, kai darbdaviai vienpusiškai diktuoja sąlygas, nėra kito kelio, kaip skelbti streiką. Arba darbuotojams lieka tik būti baudžiauninkais“, – įsitikinusi A. Jašinskienė.

 

Blogiausia, kad Lietuvoje streikai neretai tapatinami su riaušėmis, nes pietų Europos šalyse – Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje ar Graikijoje – ši pasipriešinimo darbdavių savivalei forma iš tiesų neretai virsta kruvinais konfliktais. Tačiau apie civilizuotus streikus, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse, niekas garsiai nešneka.

 

Profsąjungos naudojasi situacija?

Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos viceprezidentas Vytautas Vidmantas Zimnickas teigia, kad yra ir kita medalio pusė: profsąjungos kartais kelia per didelius reikalavimus ir per aštriai reaguoja į kai kurias situacijas.

 

„Ar tikrai visada profsąjungų reikalavimai adekvatūs esamai padėčiai? Ar juos įvykdžius tikrai darbuotojas būtų labiau socialiai apsaugotas? Ar darbdavys liktų konkurencingas?“ – retoriškai klausė V. V. Zimnickas.

 

Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos atstovas įsitikinęs, kad kiekviena įmonė stengiasi išvengti konfliktų, todėl mėgina susitarti su profsąjunga ir sudaryti kolektyvinę sutartį.

 

„Juk man, kaip darbdaviui, būtų nemalonu kiekvieną savaitę aiškintis dėl naujų reikalavimų, todėl, kad išvengčiau tokių nemalonių staigmenų, noriu susitarti“, – teigė V. V. Zimnickas.

 

Jam atrodo, kad profsąjungų keliamas klausimas, jog streikai Lietuvoje neįmanomi, todėl nėra galimybių pasipriešinti darbdaviams, – muilo burbulas. Bruzdesių ir rimtų nesutarimų tarp darbuotojų ir profsąjungų Lietuvoje nėra daug, o, jei pasitaiko, profsąjungos skuba pasinaudoti esama padėtimi ir kaitinti situaciją grasindamos galimu streiku.

 

 

Eglė Šilinskaitė

LIETUVOS RYTAS