Šiuo­lai­ki­nis skur­das ne­tu­ri ri­bų

 

Ko­dėl dir­ban­tis žmo­gus Lie­tu­vo­je pri­vers­tas gy­ven­ti ant skur­do ri­bos? Są­ži­nin­gas dar­bas jau ne­be­ga­ran­tuo­ja žmo­gui oraus gy­ve­ni­mo – ar tai nor­ma­lu?

Ne tik ne­nor­ma­lu, tai – de­mok­ra­ti­jos prin­ci­pų pa­nei­gi­mas. Taip drą­siai ne­kal­bė­čiau, bet ma­ne pa­ska­ti­no Stras­bū­re or­ga­ni­zuo­ta Eu­ro­pos Par­la­men­to kon­fe­ren­ci­ja. Jo­je taik­liai bu­vo pa­sa­ky­ta, kad da­bar­ti­nis skur­das yra tam tik­ras de­mok­ra­ti­jos pa­ra­dok­sas.

Anks­čiau skurs­da­vo ne­tin­ka­mą gy­ve­ni­mo bū­dą pa­si­rin­kę žmo­nės – tar­ki­me, pikt­nau­džiau­jan­tys svai­ga­lais, tin­gi­niai, ne­tu­rin­tys iš­si­la­vi­ni­mo. To­kie žmo­nės ir ne­tin­ka­mas jų so­cia­li­nis el­ge­sys bū­da­vo ta­pa­ti­na­mas su skur­du. Ypač lie­tu­vių kul­tū­ro­je toks ver­ti­ni­mas bu­vo la­bai pa­pli­tęs.

Lie­tu­viai pa­si­žy­mė­jo kaip tik prie­šin­go­mis sa­vy­bė­mis. Tai įro­dė lie­tu­vių emig­ran­tai Ame­ri­ko­je. Kiek te­ko bend­rau­ti su lie­tu­vių bend­ruo­me­nė­mis JAV, dau­gu­ma yra tur­tin­gi, iš­si­la­vi­nę, gy­ve­ni­me šį tą pa­sie­kę žmo­nės, o ne­tur­tin­gų­jų, be­dar­bių pro­cen­tas tarp Ame­ri­kos lie­tu­vių – la­bai ma­žas.

Mi­nė­to­je kon­fe­ren­ci­jo­je Stras­bū­re pa­brėž­ta, kad šiuo­lai­ki­nis skur­das ne­be­tu­ri ri­bų: ir dir­ban­tis žmo­gus ga­li bū­ti ta­pa­ti­na­mas su skur­džiu­mi.

Ki­ta pa­ra­dok­so da­lis, kad iš­si­la­vi­ni­mas ir net aukš­ta­sis iš­si­la­vi­ni­mas ne­beap­sau­go nuo skur­do. Anks­čiau dar­bas ga­ran­tuo­da­vo žmo­gui, kad jis gaus nor­ma­lias pa­ja­mas ir ga­lės var­to­ti, o iš­si­la­vi­ni­mas bū­da­vo ab­so­liu­ti ši­tų da­ly­kų ga­ran­ti­ja. Šian­dien to­kios ga­ran­ti­jos ne­be­li­ko.

Šis fe­no­me­nas pa­ste­bi­mas ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir vi­sa­me pa­sau­ly­je. Dir­ban­čių skur­džių fe­no­me­nas pir­miau­sia bu­vo pa­ste­bė­tas kaip tik tur­tin­go­se ša­ly­se – JAV ir Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je.

Dir­ban­čių­jų skur­das at­si­ran­da ne tik dėl to, kad jie dir­ba, o dėl to, kad už­dir­ba ne­daug. Jei­gu žmo­gui dir­bant per tam tik­rą lai­ką jo dar­bo už­mo­kes­čio au­gi­mas yra lė­tes­nis ne­gu ki­tų gy­ven­to­jų gru­pių, jis ga­li są­ži­nin­gai dirb­ti, va­žiuo­ti į mo­ky­mus ir kel­ti sa­vo kva­li­fi­ka­ci­ją, bet at­si­dur­ti skur­de ly­gi­nant su tais, ku­rie gau­na spar­čiau au­gan­čius at­ly­gi­ni­mus.

 

Tam­pa įpras­ta mo­kė­ti ma­žai

 

Sa­ko­ma, kad dar­bo už­mo­kes­tį re­gu­liuo­ja dar­bo rin­ka. Ar to ga­na?

La­bai svar­bus tu­rė­tų bū­ti vals­ty­bės vaid­muo. Rei­kė­tų pa­dė­ti so­cia­li­nėms sis­te­moms di­fe­ren­ci­juo­ti pa­ja­mas, kad bū­tų už­tik­ri­na­mas dar­bo už­mo­kes­čio au­gi­mas ir silp­nes­nėms vi­suo­me­nės gru­pėms.

Pa­ti rin­ka to pa­da­ry­ti ne­ga­li. Stip­res­nie­ji, ku­rių pro­fe­si­jos pa­trauk­les­nės, di­na­miš­kes­nės, la­biau be­si­vys­tan­čios, pa­sii­ma di­des­nę da­lį pa­ja­mų, o silp­nes­nėms gy­ven­to­jų gru­pėms jų trūks­ta.

Taip at­si­tin­ka dėl neat­sa­kin­gos vals­ty­bi­nės po­li­ti­kos. De­mok­ra­ti­nė sis­te­ma ne­be­su­val­do to, kas su­da­ro jos pa­grin­dą – neuž­tik­ri­na vi­siems sa­vo na­riams ati­tin­ka­mo ge­ro­vės ly­gio.

 

Ar Lie­tu­vo­je val­džia ne­sup­ran­ta, kad dar­bas ir dar­bo už­mo­kes­tis žmo­nėms yra svar­bu?

Lie­tu­vo­je ma­žai ver­ti­na­ma dar­bo vie­ta ir iš dar­bo gau­na­mos pa­ja­mos. Įp­ras­ta, kad už dar­bą žmo­nėms mo­ka­ma ma­žai. Vi­sų po­li­ti­nių par­ti­jų pro­gra­mo­se ar­tė­jant rin­ki­mams la­bai ma­žai kal­ba­ma apie nau­jų dar­bo vie­tų stei­gi­mą ir ap­mo­kė­ji­mą už dar­bą.

Pra­si­dė­jo nau­ja Pre­zi­den­to rin­ki­mų kam­pa­ni­ja. Atk­reip­ki­te dė­me­sį, kiek kan­di­da­tų kal­bės apie dar­bo už­mo­kes­čio po­li­ti­ką. Nė vie­nas. Ne­bent ku­ris nors per­skai­tys „Šiau­lių kraš­te“ ir ta­da įtrauks į pro­gra­mą.

O dar­bo už­mo­kes­čio po­li­ti­ka tu­rė­tų bū­ti vie­na iš pa­grin­di­nių. In­ves­ti­ci­jos, dar­bo vie­tų kū­ri­mas ir už­mo­kes­tis už dar­bą – štai trys pa­grin­di­niai ark­liai, ant ku­rių tu­rė­tų sto­vė­ti kiek­vie­nos par­ti­jos eko­no­mi­nė pro­gra­ma. Ki­ti tiks­lai vi­suo­me­nei ne to­kie svar­būs. Ener­ge­ti­ka – ato­mi­nė ar ko­kia nors ki­ta. Trans­por­tas, ke­liai – vi­sa tai yra po to, kai žmo­gus tu­ri dar­bą, pa­kan­ka­mas pa­ja­mas ir ga­li pa­ten­kin­ti sa­vo po­rei­kius.

 

Dirb­ti tu­ri ap­si­mo­kė­ti

 

Ar įma­no­mi po­ky­čiai dar­bo už­mo­kes­čio po­li­ti­ko­je?

Žmo­nės ne­su­ge­ba iš­rei­ka­lau­ti iš val­džios da­ry­ti tai, kas jiems svar­biau­sia. Val­džia ne­val­do­ma no­rais. Vi­si žmo­nės val­do­mi ar­ba in­te­re­sais, ar­ba bai­me.

Ap­ri­męs so­cia­li­nis ak­ty­vu­mas stab­do rei­ka­lin­gų vi­suo­me­nei spren­di­mų priė­mi­mą. Jų ne­bus. Po­li­ti­nė va­lia ne­pa­si­reikš, jei­gu ne­bus žmo­nių ak­ty­vu­mo. Uk­rai­nos Mai­da­nas pa­ro­dė, kad išo­ri­niai veiks­niai ga­li da­ry­ti įta­ką val­džiai, bet kiek rei­kė­jo au­kų?

Jei­gu mes ty­liai sė­dė­si­me sa­vo vir­tu­vė­se, ir vai­kai, ma­ty­da­mi to­kią ne­tvar­ką, va­žiuos iš ša­lies, dar il­gai ne­tu­rė­si­me jo­kių po­ky­čių. Bus taip, kaip yra da­bar – ir dar­bo vie­tų ma­žės, ir ap­mo­kė­ji­mas už dar­bą ne­di­dės, o pra­kal­bus apie mi­ni­ma­lios al­gos pa­di­di­ni­mą, kils di­džiu­lės dis­ku­si­jos, kad įmo­nės už­si­da­rys, žmo­nės pra­ras dar­bą.

Tai – ne­tie­sa. Di­des­nis mi­ni­ma­lus dar­bo už­mo­kes­tis pa­di­din­tų var­to­ji­mą. No­rint ma­žin­ti skur­dą rei­kė­tų di­din­ti pa­ja­mų iš dar­bo pa­trauk­lu­mą. So­cia­li­nių iš­mo­kų taip pat ne­ga­li­ma ma­žin­ti, nes jos nė­ra di­de­lės – šei­mai tu­ri už­tek­ti pi­ni­gų, kad ga­lė­tų nu­si­pirk­ti pie­no ir duo­nos.

Bend­ra po­li­ti­ka tu­rė­tų bū­ti to­kia, kad dirb­ti žmo­gui ap­si­mo­kė­tų. Ne­ga­li­ma va­ry­ti žmo­gaus į dar­bą, jei­gu dirb­ti jam neap­si­mo­ka, so­vie­ti­nė prie­var­ta bai­gė­si. Rei­kė­tų žmo­gų ne baus­ti, o ska­tin­ti.

Ši te­ma Lie­tu­vo­je bu­vo ge­rai ži­no­ma dar prieš de­šimt me­tų. Se­niai bu­vo siū­lo­ma, kad pra­de­dan­čiam dirb­ti žmo­gui bū­tų pa­lie­ka­ma da­lis anks­čiau jo gau­tos so­cia­li­nės pa­ra­mos. Ta­da skir­tu­mas tarp pa­šal­pos ir at­ly­gi­ni­mo už dar­bą bū­tų di­des­nis.

Gerb­ki­me žmo­gų. Vi­sur tu­rė­tų bū­ti dau­giau so­cia­li­nio jaut­ru­mo. Lie­tu­vo­je per dar­bo už­mo­kes­tį per­skirs­to­ma ma­žiau­sia bend­ro­jo vi­daus pro­duk­to da­lis. Ta­da per­skirs­ty­mas vyks­ta ki­tais ke­liais – 30 pro­cen­tų eko­no­mi­kos pa­ny­ra į še­šė­lį. O tai slo­pi­na vals­ty­bę.

Skaityti daugiau:

http://www.ekonomika.lt/naujiena/b-gruzevskis-skurdas-tam-tikras-demokratijos-paradoksas-49462.html#ixzz2wIKzl7Ru

Irena Budrienė

ŠIAULIŲ KRAŠTAS