– Mokytojų atlyginimų karpymas, etatų mažinimas, atlyginimų užlaikymas, mokyklų uždarymas… Atrodo, kad Lietuvos visuomenė po truputį vėl nyra į tamsą, nors dar Žemaitė savo kūriniuose rašė, jog tautos neišprusimas – tai galimybė piktiems ir godiems protams paversti ją lengvai valdoma pigia darbo jėga. Neįžvelgiate sąmoningos Lietuvos švietimo problemų režisūros?

– Sąmoningo švietimo griovimo tikrai neįžvelgiu – nereikia jokių sąmokslo teorijų ir nuodugnių analizių, kad suprastum viso to priežastis – tai naujai perdėliotos vertybės, kuriomis mūsų tauta kliaujasi. Juk dar ir pačiam turbūt teko mokytis marksizmo pagrindų: „Materialinis pagrindas ir dvasinis antstatas…“ (Šypsosi.) Deja, visur ir visada pagrindas už antstatą yra svarbesnis. Ypač pinigams neatspariems valdžios vyrams. Juk kas neša pinigus į valstybės biudžetą? Verslas. Kieno tuomet darbas yra prasmingiausias? Tų, kurie sukuria pinigus. Tad ką dera manyti apie menininkus, kultūros darbuotojus, mokytojus?.. Jų darbas tiesiogiai pinigų nesukuria, todėl jie suvokiami kaip našta, išlaidautojai, valstybės parazitai…

Tiesa, niekas šių mano žodžių nepatvirtintų – sakytų, jokiu būdu taip nemanome, suprantame, kas yra dvasinis turtas, žinių vertė, suprantame, kad tai labai svarbu visuomenei, valstybei, jos ateičiai… Kiekvienas žmogus šalyje teoriškai tai žino ir gali, reikalui esant, it atmintinai išmoktą eilėraštuką padeklamuoti. Tačiau šiomis skambiomis tiesomis iš tiesų niekas nesikliauja – tikrovėje išpažįstami visai kiti dalykai: svarbu tik tai, kas neša pinigus. Ir, deja, ne tik politikai taip mano – graudu, bet šis požiūris Lietuvoje visuotinis, nesvarbu, su kuo kalbėtumeisi, ar su eiliniu alaus gėrėju, ar su Seimo nariu, ar su švietimo ir mokslo ministru…

– Teko būti jūsų mokiniu sovietiniais laikais. Puikiai prisimenu ir labai jus gerbiu už tai, kad net anuomet, kai lietuvybė buvo draudžiama, sugebėjote taip išdėstyti mums Lietuvos istoriją, kad supratome viską – net ir nutylima tema apie Lietuvos rezistentus mums buvo žinoma, svarbi ir ganėtinai aiški. Neseniai apie rezistentus paklausiau laisvoje Lietuvoje mokyklą pabaigusį jaunuolį. Jis atsakė, kad apie tai nėra kalbėjęs nė su vienu savo draugu – jiems ši tema neatrodė esanti svarbi. O kurgi Tėvynė, lietuvybė, bendras tautos vardiklis?..

– Šios vertybės, be abejo, ir šiandien egzistuoja – jos universalios, tad niekur negali išnykti. Tačiau kiekviena valstybė tas pačias vertybes skirtingai sugraduoja – vienos laikomos prioritetais ir yra sistemingai akcentuojamos, kitos laikomos mažiau svarbiomis ar net nutylimos, išsakomos tik Ezopo kalba… O visuomenės sąmonėje bet kokios vertybės nupinga, jeigu ši pastebi, kad tie, kurie tas vertybes skelbia, patys jų neišpažįsta, tik spekuliuoja jomis.

Net ir pats jaučiu, kad tai, kas man buvo svarbu Lietuvos aneksijos laiku, jos nepriklausomybės pradžioje, dabar jau atrodo kitaip. Nemanau, kad tai su mano amžiumi susiję pasikeitimai – neabejotinai tai yra minėtosios spekuliacijos pasekmė. Vėliava, tautos dvasia, himnas, didinga praeitis, datos, šalies didžiūnų žygdarbiai – visa šiandien tarsi išsivadėję, nes nuolatinės spekuliacijos šiais dalykais jau nebeleidžia pajusti, suvokti tikrosios jų prasmės.

– O su švietimo programa tai neturi nieko bendro? Kosmopolitiniai skersvėjai, pučiantys iš ES, Lietuvos mokyklų nekošia?

– Kaltinti mokyklą, kad ji neparengia šaliai patriotų, nes mokymo programos yra blogos, tikrai nėra teisinga. Programos išties yra geros. Vadovėliai nepalyginti geresni už tuos, iš kurių mokėsi jūsų karta. Mokytojų lygis profesionalumo požiūriu taip pat net nelygintinai aukštesnis. Ką tad jau kalbėti apie technines priemones, apie žinių šaltinius… Na, kad ir jūsų minėtas rezistencijos laikotarpis – anais laikais apie rezistenciją kalbėdavomės puse lūpų, žinias rankiodami po kruopelę iš visų įmanomų šaltinių, net ir pačių nepatikimiausių, o šiandien – kalnai kuo objektyviausiai ir nuosekliausiai surinktos informacijos vadovėliuose, knygose, internete…

– Tačiau vadinamąją „smetoninę“ Lietuvą dar menantys žmonės vadina tuos laikus kultūros aukso amžiumi, o apie šį laikotarpį negirdėjau taip sakant. Ar negali būti, kad tas dvasinis tautos pakilimo laikotarpis buvo tiesiogiai susijęs su stipria tautine mokykla?

– Nežinau. Girdėjęs ir aš kalbų, idealizuojančių prieškario Lietuvą, tačiau juk nenueisime ir nepatikrinsime, kaip ten iš tiesų buvo. O juk gali būti, kad visi tie dalykai, pagal kuriuos sprendžiame apie „smetoninius“ laikus, tebuvo gražus fasadas, o tikrasis požiūris į pedagogus ir kultūros žmones ne kažin kiek tesiskyrė nuo dabartinio. Juk jei kas po šimto metų pagal statistinius duomenis analizuos dabarties situaciją, taip pat ją suvoks kaip dvasinį pakilimą, sakys: žiūrėkite, 2007-aisiais mokytojai pradėti vertinti, nes padidėjo jų atlyginimai, taip pat pedagogų luomas buvo itin aktyvus pilietiškai. Tik vargu ar mums, savomis akimis tą laikotarpį mačiusiems, irgi taip atrodys.

– Nejaugi išties nejaučiate dekadanso, vis dar įgaunančio pagreitį per nepriklausomybės dvidešimtmetį?

– Lengviausia būtų pasakyti, kad jaučiu. Tik ar tai būtų istorinis požiūris ir ar tai būtų tiesa? Na, jei dabar didžioji lietuvių tautos dalis – katalikai, XIII a. lietuvio akimis žiūrint – neregėto laipsnio dekadansas, nes anuomet katalikybė Lietuvoje juk buvo suvokiama kaip didžiausias blogis. Paprasčiausiai pasikeitė pasaulis, pasikeitė lietuvių tauta, jos požiūriai, pasikeitė jos išpažįstamos vertybės.

Manau, kad XX a. devintajame dešimtmetyje Lietuvoje buvo vienos vertybės, anuometiniams mums priimtinos, o dabar taip susiklosčius likimui ir mums patekus į visai kitą santvarką jos jau visai kitos. Tie, kurie tą lūžį patyrė savu kailiu, kurie buvo subrendę jau sovietiniais laikais, natūralu, kad tų vertybių pasikeitimą išgyvena gana skaudžiai. Tačiau istorijos požiūriu jų tai nepadaro kaži kuo pranašesnių prieš naujomis vertybėmis besikliaujančią jaunąją kartą. Čia kaip ir su muzika – mano vaikai neklauso tos muzikos, kurią jų amžiaus būdamas mėgau aš, bet tai dar nereiškia, kad manoji muzika objektyviai svarstant yra geresnė ar teisingesnė nei jų.

– Bet juk tai – ne muzika, nebijote, kad tiesiog prarandame savąjį nacionalinį identitetą?

– Nemanau, kad prarasime identitetą, kad Lietuva išsiskirstys, kad prarasime lietuvių kalbą – šnekėsime angliškai… Žvilgtelėkime į Lietuvos istoriją ir pamatysime, kad buvo nepalyginti sunkesnių periodų, bet lietuvių tauta neišnyko. Juk vien mūsų menamu sovietų okupacijos laikotarpiu per šitiek metų turėjome rusais tapti. Netapome.

Patriotiškumo, pilietiškumo apraiškų šiandien išties nėra daug, tačiau, manau, tai yra natūralu, turint omeny, kad nepriklausomybę Lietuvai visgi pavyko pasiekti, tad mobilizuojantis lietuvybės registras šiandien tautos sąmonėje yra išjungtas. Manau, tautai patyrus kokį stipresnį sukrėtimą, viskas ir vėl atsikartotų – užsiliepsnotų patriotiškumas ir imtų mus vienyti.

Esminė mūsų šalies problema, temdanti žmonių laimę ir blukinanti patriotinius jausmus šiandien, manyčiau, yra tai, kad Lietuvoje negerbiamas žmogus, pirmiausia – dirbantis žmogus. Yra gerbiamas tik turtingas ir įtakingas žmogus. O apie dirbantį manoma – jis privalo dirbti, nes mes jam už tai mokame atlyginimą. Vien mokykloje dirbdamas mokytoju galėčiau iš savo kasdienybės pateikti tūkstančius pavyzdžių, kaip be jokių racionalių priežasčių yra ujamas, niekinamas ir žeminamas žmogus. Net ir tiems, kurie niekina – neturint iš to jokios naudos. Kol taip bus, tol žmonėms tą patį darbą dirbti Britanijoje bus mieliau negu gimtojoje šalyje.

O štai šiuo aspektu, manau, gali ir privalo darbą atlikti mokykla, jos kompetencija yra jaunosioms kartoms skiepyti kitokį požiūrį – kad jos augtų gerbdamos darbą, išmintį ir dorą, nebesilankstytų įtakingiesiems ir turtingiesiems. Tačiau čia ir esame priversti apnuoginti vieną svarbiausių pedagogų luomo ydą – dviveidystę. Ne, gink Dieve, nenoriu kolegų apkalbėti – jie nėra dviveidžiai žmonės, bendrąja šio žodžio prasme. Priešingai -jie puikūs tėvai, geri šeimos žmonės, dori piliečiai. Dviveidžiai jie tik tuo aspektu, kad vienas tiesas ir vertybes skelbia kalbėdami pamokose moksleiviams, o visiškai kitas tvirtina savuoju gyvenimu – keliaklupsčiauja prieš galinguosius, bijo apginti skelbiamas vertybes, net savo pačių teises, išsakyti nuomonę, laikytis išvien… Moksleiviai tą dviveidystę, be abejo, mato, todėl ne tik neskuba kliautis tokių mokytojų skelbiamomis tiesomis, bet ir nustoja laikyti juos mokytojais – savaisiais autoritetais.

Tiesą sakant, minėtoji dviveidystė – ne tik mokytojams, tai visai šalies visuomenei būdingas bruožas, tačiau juk mokytojai šią savybę per darbą su moksleiviais tiražuoja augančiose kartose. Programas galima keisti nors dešimt kartų per metus, kol iš savojo vergo komplekso neišsivaduos patys mokytojai, tol jis vešės ir tautoje.

 

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“

Respublika.lt