2011 m. Lietuvos piliečiai kaip terminuotuosius indėlius arba indėlius iki pareikalavimo laikė beveik 25 mlrd. litų. Redakcijos žiniomis, Lietuvos bankuose yra keli šimtai indėlių, viršijančių 1 mln. litų, o kai kurie indėliai siekia net dešimtis milijonų. Tačiau kai Seime buvo pasiūlyta palūkanas apmokestinti 15 proc. pajamų mokesčiu, sukilo visi, kas netingi. Taigi ir šiemet indėlininkai, už palūkanas per metus gaunantys dešimtis ir šimtus tūkstančių litų pajamų, nemokės jokių mokesčių. Stambiausi ūkininkai, gaunantys milijonines pajamas, moka simbolinius mokesčius. Įtakingiausi advokatai patyliukais į įstatymą įtraukė nuostatą, pagal kurią įtvirtino „Sodros“ lubas, todėl advokatas, 2011 m. uždirbęs beveik 10 mln. litų, sumokėjo tik 15,2 proc. mokesčių. O verslininkas, nusprendęs už minimalų atlyginimą priimti į darbą paprastą pilietį, „ant popieriaus“ užrašo 1047,84 lito, o į rankas darbuotojui išmoka 678,5 lito. Kad žmogus į rankas gautų minimalias pajamas – 678,5 lito, į biudžetą ir „Sodrą“ reikia pervesti 369 litus, taigi minimalų darbo užmokestį gaunančio žmogaus pajamos apmokestinamos 54,4 procento.


Kaip galima pavadinti tokią sistemą, kurioje milijonieriai už dalį pajamų arba vsai nemoka mokesčių, arba moka tris, keturis, penkis kartus mažiau nei minimalų atlyginimą gaunantis žmogus? Baudžiavine, kastų ar debiliška? Deja, visi šie apibūdinimai puikiausiai tinka. Kaip jau ne kartą rašėme, nuo čekinės prichvatizacijos laikų nomenklatūra, perėmusi kapitalo kontrolę, įtvirtino sistemą, kurioje didžiausia mokesčių našta tenka dirbančiam ir kuriančiam žmogui. Tai buvo padaryta todėl, kad, už minimalią sumą privatizavus Lietuvos valstybės turtą, nomenklatūra turėjo ant kieno nors pečių užkrauti pensininkų ir neįgaliųjų išlaikymą. Tam geriausiai tiko „žemesnės kastos“ atstovai, kurie nesugeba nieko prichvatizuoti ir gyvena iš atlyginimo. Užkrovus ant šios visuomenės grupės mokesčius, iš karto atsirado gudruolių milijonierių advokatų ir ūkininkų, kurie taip pat pasistengė išsilaisvinti iš žeminančios prievolės išlaikyti pensininkus ir ligonius. Taip susidarė situacija, kai turtuoliams nebereikia tempti biudžeto ir „Sodros“ vežimų, o visi kiti turi dirbti ir mokėti mokesčius net ir gaudami minimumą – ir taip iki mirties, tikėdamiesi, kad mokėdami milžiniškus mokesčius „Sodrai“, gyvens iki pažadėtosios pensijos. Liūdniausia tai, kad jei baudžiauninkas nesulauks pensijos, nei Ingrida Šimonytė, nei „Sodros“ vadovas nepasivargins užsakyti mažos žinutės altruistiškam „Sodros“ rėmėjui.


Mokesčių sistema visame pasaulyje yra ekonominės ir socialinės politikos veidrodis. Į jį žvelgiant galima labai aiškiai matyti visuomenėje vykstančius procesus. O žvelgiant į Lietuvoje egzistuojančią mokesčių sistemą galima labai lengvai paaiškinti, kodėl keli šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių emigravo, o dar keli šimtai tūkstančių dirba nelegaliai, nes tik tokiu radikaliu būdu jie nusimeta 50 ir daugiau procentų siekiančią mokesčių naštą. Ar galima stebėtis, kad Lietuvoje taip daug vaikų auga internatuose, jei šių vaikų išlaikymas biudžetui kas mėnesį kainuoja po kelis tūkstančius litų, o vaiką įvaikinusi šeima, suskaičiavus visas lengvatas, susijusias su vaiko iki 18 metų auginimu, kas mėnesį gali tikėtis iki 100 litų? Jei politikai iš tiesų rūpintųsi šeimomis tai, kaip deklaruoja, seniai būtų įgyvendinę vieną pagrindinių mokesčių principų, kai mokesčiai mažinami atsižvelgiant į vaikų skaičių šeimoje. Taip Lietuvoje išnyktų internatai ir išaugtų gimstamumas. Tačiau tikriausiai koks protingas „kurmis“ Finansų ministerijoje ar „Sodroje“ apskaičiavo, kad, sumažinus mokesčius šeimoms, auginančioms vaikus, „Sodra“ prarastų daugiau, nei išleidžiama vaikams internatuose išlaikyti ir pašalpoms mokėti, todėl ir toliau tęsia mokestinio genocido politiką – nes nėra pinigų. Taigi, pinigų dirbančioms ir vaikus auginančioms šeimoms nėra, o pašalpoms asocialioms gimdyvėms, kurios vėliau vaikus atiduoda į vaikų namus, kuriuose jie išlaikomi iki pilnametystės, yra. Pinigų nėra, kai reikia sumažinti mokesčius mažiausius atlyginimus gaunantiems žmonėms, nors dėl to sumažėtų emigracija, šešėlis ir padidėtų pasitikėjimas Lietuvos politine sistema. Tačiau pinigų yra, nes galima neapmokestinti palūkanų, sumažinti mokesčius įmonių vadovų išsimokamoms tantjemoms, milijonieriams advokatams ir ūkininkams, neįvesti nekilnojamojo turto ar automobilių mokesčių. Kam mums tie milijardai iš milijonierių valdomo kapitalo ir jų generuojamų pajamų apmokestinimo, kai visas skyles gali užkamšyti darbo žmonės? Nors iš tiesų negali, nes baudžiauninkai jau seniai nebepatempia „Sodros“ vežimo. Vyriausybės patvirtintame 2012 m. „Sodros“ biudžete numatytas 2,71 mlrd. litų deficitas ir jis nėra atsitiktinis. 2011 m. „Sodros“ deficitas siekė 3 mlrd., 2010 m. viršijo 2,7 mlrd, o 2009 m. nesiekė 2,5 mlrd. litų. Net 2008 m. kai pinigais Lietuvoje tiesiog lijo, „Sodros“ deficitas buvo 1,2 mlrd. litų. Žvelgiant į šiuos skaičiukus, tampa akivaizdu, kad jei nebus ryžtingų sprendimų, baudžiauninkų ir vaikus auginančių šeimų priespaudai dar ilgai nebus galo, nes pinigų visada trūks. Todėl politikai turi liautis žaidę slėpynių su mokesčiais ir pripažinti, kas esami „Sodros“ mokesčiai ir jų bazė netenkina poreikių. Viltys, kad augant ekonomikai, augs ir atlyginimai, bus sukurta darbo vietų ir „Sodros“ problemos bus išspręstos, tik iš dalies teisingos, nes, augant atlyginimams, augs ir dabartinių pensininkų spaudimas didinti pensijas, o, atsižvelgiant į demografines tendencijas, ir pačių pensininkų skaičius gali augti greičiau nei darbo žmonių. Einant šiuo keliu, bus neįmanoma grąžinti šiuo metu „Sodros“ turimos skolos, kuri kovo 8 d. siekė 8,16 mlrd. litų, ir mažiausias pajamas gaunančius bei vaikus auginančius darbuotojus išlaisvinti nuo jų pečius slegiančio „Sodros“ mokesčio. Tai viena svarbiausių Lietuvos ekonomikos problemų. Jei ir toliau bus tiek daug neteisingumo mokesčių politikoje, net ir ekonomikai atsigaunant emigracija ir kiti neigiami reiškiniai neišnyks. Turime suvokti, kad dabartinėmis sąlygomis kapitalas koncentruojasi nedidelėje žmonių grupėje, kurios mokami mokesčiai yra maži, kaip ir jų pajamų dalis skiriama vartojimui. Toks kapitalo koncentravimasis mažina ekonomikos potencialą. Jeigu pavyktų padidinti mažiausiai uždirbančių ir vaikus auginančių darbuotojų pajamas, tai turėtų tiesioginės teigiamos įtakos ekonomikai, nes dauguma šių pinigų būtų išleista vartojimui.


Siekiant visa tai įgyvendinti, reikia priimti ryžtingus sprendimus ir apmokestinti pajamas tose srityse, kuriose dėl neaiškių priežasčių jos nėra apmokestinamos arba apmokestinamos simboliškai. Jei to neužteks, bus galima imtis ryžtingesnių sprendimų. Kadangi Danijoje automobiliai apmokestinami iki 150 proc. jų vertės ir niekas dėl to iš Danijos neemigruoja, ad būtų surinkta daugiau mokesčių, siūlome apmokestinti automobilius metine įmoka, kuri siektų nuo 1 iki 3 proc. jų vertės ir didėtų pagal kainą. Taip pat apmokestinti nekilnojamąjį turtą, taikant neapmokestinamąjį minimumą kiekvienam šeimos nariui. Taip padidinus biudžeto pajamas, reikėtų liautis vaidinus, kad „Sodros“ problemos yra tik darbo žmonių reikalas, ir numatyti dalies biudžeto lėšų pervedimą „Sodrai“, kad ši galėtų sumažinti mokesčius taikomus minimaliam darbo užmokesčiui, taip pat šeimoms, auginančioms vaikus, ir daugiau lėšų nukreiptų savanoriškam pensiniam draudimui. Taip dirbantys ir vaikus auginantys žmonės disponuotų didesnėmis pajamomis, būtų realiai sprendžiamos ilgalaikės pensinio aprūpinimo problemos, o už viską sumokėtų kapitalo valdytojai. Tokia ryžtinga, bet būtina reforma sumažintų emigraciją, padidintų Lietuvos piliečių pasitikėjimą savo valstybe ir sustabdytų mokestinį genocidą. Galbūt po tokios reformos lietuviai važinėtų 10 ar 15 proc. pigesniais automobiliais ir nekauptų nekilnojamojo turto senatvei, tačiau būtų mažiau emigrantų, mažiau vaikų internatuose ir daugiau šeimų, galinčių suteikti savo vaikams geresnį išsilavinimą.


 


 


Eduardas Eigirdas


ištrauka iš straipsnio „Ekonominė sistema – Lietuvos ir jos piliečių klestėjimui“


Žurnalas „Valstybė“ 2012 m. balandis Nr. 4 (60)